Vis atsigręžiu atgal ir nužvelgiu savo natūraliosios higienos "karjerą". Lengvai tariant, man tampa liūdna - kiek daug kartų suabejojau savimi ir pabijojau to, kas dabar, rodos, jau visai nebūtų baisu. Ir ko gi bijoti? Šlapio rūbo? Juk mokomės ir to bus. Aplinkinių žmonių reakcijos? O tai apskritai turėtų būti niekis. Baimė, jog visgi elgiesi klaidingai ir vaikelis nesupras, neišmoks ir apskritai ar verta tai daryti? (tokie klausimai būna pačioje pradžioje).
Bet, žinokite vieną, oi, kaip verta tai daryti, to mokytis!
Maži Dievo kūrinėliai - vaikučiai - tokie itin tobuli ir protingi. Kai pagalvoju, kaip mes juos gadiname savo neišmanymu, arba kiek daug neduodame paskendę rūpesčiuose, tiek atimame iš jų. Vis dažniau susimąstau, ar nebus taip, jog greičiausiai mažieji žmogučiai ne tobulėja augdami, o nusileidžia iki mūsų lygio, kad išgyventų ir pritaptų šiame pasaulyje.... aplanko ir tokios mintys.
Kodėl aš apie tai ir taip?
O gi vieną dieną ėmiau ir pagalvojau - na, "gaudžiau" visus tuos gamtos reikaliukus, mokiausi signalų, džiaugiausi, kad sekasi ir ką? O gi vis tiek graužia kažkoks kirminas viduje.... lenda mintis, jog dukrelė tai nesiprašo pati. Jeigu aš nepastebėsiu signalo, nepajusiu ritmo - bus šlapia... Mūsų komunikacija puiki, tačiau vis laukiau, kada man pasakys aiškiai – noriu. Abejojau ir bijojau tądien, vėl ir vėl.... Kaip jau ne vieną šimtą kartų iki tol.
O Dievulis nesnaudė (jei jis, žinoma, šitame reikale dalyvauja, gal per aukštai čia žiūriu ;) Teatleidžia man už tokius juokus). Vos kelios dienos praėjo nuo mane užklupusių abejonių ir staiga.... mano mažoji, žaidusi ant grindų, pakelia galvytę, atsisuka į koridoriuje stovintį naktipuodį ir kiek šveplokai sako: "ssssss". Sustingau. Klausiu: "Paulina, tu nori sysiuko? Tu prašaisi?" Lekiu nešti puodą. O abejonė, ta rupūžė, vis tiek dar viduje. Pasodinu ant puodo. Po sekundės - čiurlena. Stoviu kaip įkalta. Paulinai buvo metai ir pusantro mėnesiuko, kai pasiprašė pati.
Kad 100 proc. patikėčiau savimi, tuo ką dariau ir darau, man reikėjo daugiau nei metų. Vėl liūdna ir gėda....
Skeptikai galbūt apskritai pasakytų, jog didelio čia reikalo, mano vaikas ir be to panašiame amžiuje prašosi, nors buvo su sauskelnėmis (tikiu, kad yra tokių). Kiti sakys gi, o kam tiek vargti, jei vis tiek kažkada sės ant puodo, kad ir po 2-3 metų. O dabar juk yra sauskelnės. Hm?
Aš nežinau, kokių šiuo atveju sulaukčiau komentarų, juk pasaulis genelio margumo. Ir jau kartais pati nesuprantu, džiaugtis ar liūdėti dėl praeities. Bet šįryt pamąsčiau – jog tik džiaugtis! Tai buvo ir yra puiki patirtis!
Jau du mėnesius gyvename su žodeliu „sss“. Taip įnirtingai prašosi, kartais gi mama ir paklaidina. Jei pamato savo puoduką, girdžiu jau šaukia „ssss“ J Tad mieliau patraukiu jį nuo akių arba pasitikslinu: „Paulina, tikrai nori sysiuko?“ Purto galvą.
O kiek juokingų istorijų su tuo „ssss“. Dabar pradėjo visus skysčius vadinti „ssss“, tik tai taria kiek kitaip, ne taip ryškiai ir garsiai kaip prašydamasi šlapintis. Taigi, vanduo yra „ssss“, tvenkinys yra „ssss“ J Na, o jei išgirsta, jog kažkas iš namiškių padarė, nepykite, pasakysiu liaudiškai, „pirst“, tuoj sako „sss“ arba rodo į puodą, jei yra šalia. J Išmoko iš manęs - vis klausdavau Paulinos ar nori tuštintis, jei jau dujos kaupiasi. Taigi, dabar ji primena mums apie tai, jei išgirsta J Taigi, „ssss“ mūsų šeimoje vadinamas ir kakutis.
Lūžis įvyko, laukiau jo.... tiek turiu ko parašyti, tik laiko nėra, tirpsta jis saulėje. Vasara namai tušti. Vasarojame sodyboje. Susitiksime rudeniop, papasakosiu daugiau.
Sėkmės, sveikatos, gražios vasaros!
