Kritiniai momentai

Į eterį planavau paleisti straipsnelį kita tema nei rašau dabar, tačiau aplinkybės pakeitė planus. Šis man tapo aktualesnis.

O gi mums dygsta dantukai... Šeši iš karto... Ašarų pakalnių būna, ir ne viena... Be viso to aplankė mus ir Rota virusas... O paskui slogelių buvo, tekėjo upėmis... Jei klausiate, kodėl gi čia Jums „bėdijuosi“? Atsakau: o gi visa tai labai stipriai ir ryškiai įtakoja natūraliąją higieną. Įsivaizduokite - Jūsų, rodos, jau visai šauniai įvaldytus įgūdžius staiga ima griauti stipri jėga. Tai turbūt tas vienintelis didelis trūkumas, kuomet natūralioji higiena gali tapti sunkiai įgyvendinama ar net kankinančia. Tik kantrybė gali pagelbėti ir išlaikyti mamos entuziazmą. Viskam praėjus atsikvėpiau ir pasidžiaugiau – manau, išmėginimą atlaikiau.

Dėl visos tos eskadrilės bėdų-bėdelių mano mažylė irzli, na, ir suprask - galvoju sau ­­­- ar dantukas, ar slogytė kankina, ar sysiu nori... Sodinu ant puodo. Šnypštas... nieko :) Lipa nuo puodo, verkalioja zyzelioja. Signalai susimalė – mąstau sau. Stebiu kas bus toliau. Nešioju, žaidžiu, laukiu... Signalas! Meta žaidimą ir ima zysti, tiesia rankas ir kojas pirmyn prieš save (jau minėjau, tai Paulinos aiškiausias, ryškiausias signalas). Puodukas šalia, imu ir pasodinu ant jo. Ssssss.... yra! Kaip senais gerais laikas.... palengvėja ant dūšelės. Vadinasi, jai tiesiog sunkus etapas - pasakiau sau - ko gi norėti. Tądien įsakiau sau būti kantriai ir nesisieloti dėl nepagautų sysiukų. Apskritai dažnai sau sakau – vaikui reikalinga rami mama, pamėgink tokia būti :)
Taip, iš tiesų, yra ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Bet kur gi trūkumų nebūna...?! Blogiausia tai, jog dažniausiai būtent trūkumai labiausiai nugąsdina, nesvarbu, kad jų tik vienas kitas, o privalumų keliagubai daugiau. Bet juk ta porelė trūkumų, rodos, tokia sunki, nepakeliama.... Nagi, vėl pažvelkime į viską atidžiau.

Mažulyčiai kūdikėliai sysioja net kas 10-15 min. Ilgiausi intervalai būna iki 30 min. Taip, iš tiesų, nugąsdina. Bus sakančių, jog teks visą dieną tik „gaudyti“. Tuomet pabandykite pradžiai bent dalinai – dienomis derinkite tai su vystyklais, tačiau nepamirškite ir tada stebėti kūdikėlio bei jo ritmų. Tai irgi suteiks daug asmeninės patirties ir bus naudinga ateityje. Būtent taip pradėjau aš.

O natūraliosios higienos trūkumą ligos, dantukų dygimo metu ir pan., manau, jau atskleidžiau rašinuko pradžioje. Norėčiau tik pridurti, jog tokiu atveju mamai pagelbėti gali parama iš šalies. Gal vyras, mama, anyta, draugė padės su vystyklų ir rūbelių skalbimu, pagamins pietus, o Jūs tiesiog būkite kartu su negaluojančiu vaikeliu, jam juk labiausiai reikia atidžios, ramios mamos.

Jei mano vyras pradžioje ignoravo mano raginimus prisidėti prie natūralios higienos ir sakė, jog nemokės, nesugebės, ir mieliau stebės bei džiaugsis pasiekimais iš šalies, tai dabar (manau, kai mažoji ūgtelėjo jam lengviau ir paprasčiau), grįžusi namo po neilgo išvykimo, randu pabudusią mažylę kruopščioje tėčio priežiūroje – su vystyklu kelnytėse, vėliau paaiškėja, kad pabudus ir puoduku buvo pasinaudota. Pagalvojau ­­- vadinasi, mano pasakojimai ne veltui, jau pamena, kad po miego mažoji nori sysiu :) puiku! Taigi, dabar galime visi kartu pasidžiaugti įdirbio rezultatais. :) Užkrėčiau ir vyrą. O kaip smagu šiandien buvo iš vyro išgirsti: „Kažko ji zyzelioja žaisdama, gal ji sysioti nori...?“ Beje, labai svarbu vyrus įtraukti kuo anksčiau, jie kartais atsitraukia tiesiog dėl nedrąsumo prieš trapią būtybę. Kartą viena mama puikiai pasakė: „neišeliminuokime vyrų“. Iš tiesų!

Kitas kritinis momentas būna atsiradus, taip vadinamajam, komunikaciniam streikui. Šis dalykas, kiek domėjausi, kaip ir neišvengiamas... Ateis laikas ir toks etapas natūraliojoje higienoje būtinai bus. Tai individualus dalykas, vykstantis individualiu laiku, jam iš anksto morališkai nepasiruoši :) Tiesiog vieną dieną vaikelis ima ir nustoja rodęs signalus, jis nebesako, kad nori arba tiesiog ima priešintis sėdimuisi ant naktipuodžio, jei tai vyresnio amžiaus mažylis... Kaip priežastis labai dažnai įvardijamas intensyvus vystymasis, t.y. pvz. mokymasis sėdėti, ropoti, stovėti, vaikščioti ir kt. Mažylis taip stipriai siekia tikslo, mokosi arba tiesiog taip susidomėjęs veikla ar pasiekimu, jog prašymasis sysiu/kaku jam tampa absoliučiai antraeiliu dalyku... (mamos nelaimei :) ). Viename lenkiškame tinklapyje radau įdomų paaiškinimą, kodėl tuštinimasis tokiu atveju tampa antraeiliu. Ieškant atsakymo siūloma grįžti į gilią tolimą praeitį, kuomet gyvybiškai svarbūs instinktai, tokie kaip judėti pirmyn, bėgti, sprukti, buvo gerokai svarbesni nei natūraliosios higienos poreikiai... tokia neva išgyvenimo prigimtis.... gal ir tiesa :) :)

Tai ką gi daryti mamai priėjus tokį etapą? O gi kantrybė čia visagalė. Jei ji pakankamai tvirta, puiku, viskas įveikiama. O jei yra kitaip – gal tiesiog visų pirma nusiraminkite ir, surinkusi krūvelę šlapių vystyklų ar rūbelių, įjunkite skalbimo mašiną. Mažyliui pasiūlykite įdomią veiklą ar miegelio, o sau – puodelį arbatos. Paguodžianti informacija: tai dažniausiai trunka neilgai, gal dieną kitą. Vėliau grįžtama prie įprastos komunikacijos. Nors, žinoma, būna įvairiai. Tiesiog stebėkite, įsiminkite viską – vėl atėjus tokiam etapui, jį greičiau atpažinsite, bus mažiau streso.

Mums tokie etapai buvo. Trukdavo nuo pusdienio iki dienos. Apima keista savijauta. Imu galvoti kas ne taip. Įprasta ieškoti priežasčių. Natūralios higienos atveju jos nesudėtingai randamos. O jeigu tai ne aukščiau minėtos priežastys - tai gal devyndarbė voveraitė mama tiesiog aiškiai per mažai skiria dėmesio... vaikučiai už tai oi kaip „baudžia“... :)

Na, o dabar prisiminkime tą gėrį, dėl kurio verta mažylius mokyti natūraliosios higienos:

• Mama išmoksta ypač anksti suprasti bei išjausti mažylio poreikius. Tai gamtos dovana padedanti bendrauti su kūdikiu ir suteikianti daug džiaugsmo, abiems pusėms: aš suprantu – mane supranta.
• Mažylis natūraliai, be prievartos ima suvokti bei jausti savo kūną ir greičiau tampa savarankišku.
• Sveika ir švari kūdikio oda.
• Kūdikiui patogiau būti be vystyklo ar sauskelnių, tiesiog su rūbeliais ar nuogu užpakaliuku – natūralioji higiena suteikia tokia galimybę.
• Ūgtelėjusio mažylio nereikės mokyti puoduko/tualeto reikalų. Kaip žinia šis etapas sunkus abiems pusėms – juk kažkodėl vieną dieną tėveliai ima prašyti nedaryti į sauskelnes....
• Be abejonės taupu – jokių ar minimumas vienkartinių sauskelnių. Daugkartiniai vystyklai ar kelnaitės greitai atsiperka, be to gali puikiai pasitarnauti ir draugių vaikučiams.
• Tikrai ekologiška. Tačiau čia kaip neabejotinai ekologišką variantą iš tiesų esu linkusi įvardyti tą tikrąją natūraliąją higieną – nei vienkartinių, nei daugkartinių vystyklų, kur taip pat pasitelkiama gamyba ir pan. Tai trečiasis variantas, siūlantis daugiausiai ekologijos. ...Apskritai, ar šiais laikais žmogus sugeba gyventi iš ties ekologiškai? Per giliai įbrista, sakyčiau. Bet pradėkime nuo esminių dalykų ir planeta Žemė lengviau atsikvėps.

Nuotrauka iš: http://www.parentsconnect.com/

Kūdikio ir mamos signalai

"Kaip sužinoti, kad vaikelis nori? Kaip viskas vyksta?“ – tai dažniausiai kylantys klausimai.

Būdų, kaip iš dar nekalbančio mažylio sužinoti, jog jis nori „sysiu“ ar „kaku“, yra ne vienas. Dažniausiai vaikelis signalizuoja ne vienu iš šių būdų, o pasitelkia bent porą ar kelis. Taip pat augant vienus signalus pakeičia arba papildo kiti. Tai iš tiesų dinamiškas dalykas, tačiau mamos su laiku vis labiau įgunda ir tampa iš tiesų atidžios ir supratingos, greitai prisitaiko prie pokyčių. Čia tiesiog būtina intensyvi komunikacija su vaikeliu ir, žinoma, stebėjimas.

Praktikuojant natūraliąją higieną, kaip taisyklė, būtini yra šie elementai: nuolatinis vaikelio stebėjimas ir dėsningumų atradimas, kūdikio signalų bei kūno kalbos supratimas, ritmų žinojimas, intuicija bei mamos signalai/raginimai.

Atidžiai stebint kūdikį nesudėtingai atrandami dėsningumai, kurie mus išmoko žinoti, kada kūdikis nori. Pakanka kurį laiką stebėti, kaip kūdikis elgiasi šlapinantis, tuštinantis ir koks jos elgesys besiruošiant tam. Taip pat lengvai randamas šių gamtos reikalų ryšys su kitais kūdikio gyvenimo momentais: daugelis vaikučių tik pabudę iš miego nori „sysiu“ ir/ar „kaku“, taip pat didelė dalis prašosi ilgai netrukus po valgymo. Labai maži kūdikėliai tuštinasi žindymo metu, kuomet labai atsipalaiduoja ir nusiramina.

Kuomet tėvai tik pradeda stebėti savo mažylį, pirmiausia, kaip taisyklė, juos nustebina faktas, jog jis iš tiesų gali „prašytis“ ir išreiškia tai signalais. Nors kiekvienas vaikutis yra labai individualus, atrandami bendri dėsningumai signaluose bei kūno kalboje. Atkreipiu dėmesį į tai, kad šalia šių signalų kiekviena mama dažniausiai atranda dar individualių, nepaminėtų signalų. Natūrali higiena puiki komunikacijos mokykla bendraujant su vaikeliu, reikalaujanti tiesiog daugiau atidumo ir įsiklausymo.

*** *** ***

APIE SIGNALUS

Kūdikėlio signalai dažniausiai tokie:

• Kūnelio išrietimas, išsitiesimas;
• Spyris kojytėmis, abi sulenkiant ir staigiai ištiesiant. Toks spyris aiškiai skiriasi nuo įprastų pasispardymų;
• Veido grimasos (jos su laiku nesudėtingai atpažįstamos);
• Besikartojantis krūties paėmimas ir paleidimas žindymo metu;
• Įtempinėjami pilvelio raumenys;
• Žvilgsnis, primenantis vidinį susikoncertavimą, lyg stiklinis žvelgimas prieš save;
• Staigi ramybės būsena, aktyvumo sumažėjimas arba priešingai staigus energijos antplūdis (beje, kiek aš pastebėjau, mano dukrelei ramybės būsena būna jau proceso metu. Tokiu atveju svarbu nenugąsdinti vaiko, jo staigiai nečiupti, juk nieko baisaus nenutiko, „šlapias faktas“ ir tiek, mokykla mamai :) );
• Žvilgsnis, sukoncentruotas tiesiai į suaugusįjį;
• Pabudimas iš miego;
• Keli „pasysioti“ lašai ir toliau sekantis sulaikymas;

Vyresnis vaikelis „prašosi“ taip:

• Bežaidžiant vaikelis ima staiga zyzti, tampa irzlus, meta užsiėmimą, bando į save atkreipti dėmesį;
• Išsirietinėja rankose, o būdamas nešioklėje bando iš jos išsilaisvinti, lyg norėdamas išlipti, nerimsta;
• Gali laikytis už pilvelio ar genitalijų srities;
• Rausta ir steni (tai vienas aiškiausių signalų :) Atkreipiu dėmesį, jog tokiu atveju reikalas gali būti žaibiškai padarytas, tačiau mama neturi paniškai stverti vaiką ar šaukti „palauk!“ :) :) Vaikelis ramiai, lėtai paimamas, nuvelkamas rūbelis ir laikoma sakant „aaa“. Net jei pavėluota, siūloma vaikelį dar palaikyti ir pašnibždėti jam, dažnai reikalas būna ne iki galo išbaigtas (sakau iš savo patirties, žinoma, gali būti visaip). Be to, taip mamos skleidžiamas garsas susiejamas su veiksmu);
• Atropoja/ateina iki mamos, tūpia ar pasiprašo ant rankų, o jose sėdasi į įprastą jam tualeto pozą;
• „Bezdaliukų artilerija“ (o ypač jei jie, kaip aš pati sakau, su „kvapeliu“) - kaip taisyklė besiartinančio „kakio“ signalas;
• Mano dukrelė, kai nori „sysiu“ ar „kaku“, staiga bežaisdama ant grindų ar sėdėdama maitinimo kėdutėje, vienu metu prieš save į priekį ištiesia rankytes ir kojytes ir taip sėdėdama „zyzena“. Tai vienas iš aiškiausių jos signalų.
• Taip pat kaip signalą priimu, jei dukrelę staiga lyg supurto, dažniausiai tai būna „kakio“ signalas.

Beje, stiprus verksmas, rėkimas, šaukimas, kaip taisyklė nėra signalai. Sveikam vaikeliui tualeto reikalai neturi sukelti diskomforto. Įprastai, išskyrus viduriukų užkietėjimus ar dieglius, visas šitas reikalas atliekamas ramiai.

Jeigu vaikeliui siūloma „sysiu“ ar „kaku“, o jis iš tiesų to nenori, jis irgi tai aiškiai parodys: laikomas rankose suks i šoną galvytę, išsitiesinės rankose ir kitaip priešinsis. Vadinasi ne laiku. Didesni vaikučiai, žinoma, tiesiog atsikels nuo puoduko ir nueis sau.

Kalbant apie laiko intervalus, ritmą, t.y. kaip dažnai vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“, dažniausiai mamų tarpe pateikiama tokia informacija:

• 10-15 min po valgymo (labai mažyčiai kūdikėliai, kaip minėjau, ir valgymo metu);
• Kūdikių intervalai tarp „sysių“ svyruoja nuo 15 iki 30 min. Kiek vyresni vaikai gali prašytis intervaluose nuo 30 min. iki 1 val. ar daugiau. Taigi, kuo vaikelis didesnis, tuo intervalai dažniausiai ilgėja, juk kartu su mažyliu auga ir šlapimo pūslė;
• Po miego (tiek nakties, tiek dienos) „sysiu“ nori visi mažyliai, tik vieni tai nori daryti iš karto, kiti gi po keleto minučių;
• Iki pietų meto vaikai „sysioja“ dažniau nei popiet;
• Kalbant apie „kakį“ – daug individualios informacijos. Vienos mamos žino, jog vaikelis tuštinasi 1-2 kartus dienoje, dažniausiai ryte, kiti gi priešingai - popiet.... Kūdikėliai iki 2-3 mėn. labai dažnai „pakakina“ žįsdami krūtį. Taigi, tai iš tiesų labai individualu ir kinta vaikeliui augant.

Neatskiriama nuo laiko pojūčio yra mamos intuicija. Apie ją rašiau atskirą straipsnelį. Intuiciją pavadinčiau visa apjungiančiu elementu. Tai iš tiesų didelė jėga, stebuklinga gamtos dovana, belieka tik į ją įsiklausyti, o rezultatai kalbės patys už save.

Natūralioje higienoje, kaip komunikacijos dalis, svarbūs yra ir mamos signalai, šnabždėjimas. Kuomet vaikelis daro „sysiu“ ar „kaku“, mamos intuityviai kartu „steni“ ar „sysioja“ :), t.y. sako „sss“, „sisisi“, „aaa“, „eee“ ir pan. Tai sakyčiau būtini signalai, taip vaikelis mokosi suprasti, jog mama siūlo ar prašo. Mano mažylė ne retai, nors ir įsijautusi į įdomų užsiėmimą ar būdama svečiuose, pamiršta apie tualeto reikalus net iki 2 val. Tuomet aš pasodinu ją ant puoduko ir pasiūlau šnabždėdama. Ilgai laukti netenka. Bet... būna ir tokių situacijų, kad ta vykdyta veikla būna tokia įdomi, jog ir po dviejų valandų pertraukos bandoma lipti nuo puodo net nepabandžius padaryti. Tokiu atveju suprasdama, kad tai tik kaprizas dėl norimos veiklos, tą veiklą pritraukiu prie puoduko - tuomet ramiai viskas padaroma. Tačiau nežinau, kaip tai vertinti, teisingai elgiuosi ar ne. Na, bet mažylė rami ir reaguoja į mano veiksmus taikiai, mūsų komunikacija nepašlijo, taigi kol kas tokiais atvejais nieko ir nekeičiu.

Mažyčiai kūdikėliai kaip mamos signalą/siūlymą priima jų nugarėlės atrėmimą į mamos pilvą, laikant tuštinimuisi patogioje pozoje. Tai kartu padeda ir lengviau įtempti pilvelio raumenis bei taip išsituštinti (pamenate pirmame straipsnelyje rašiau apie lotoso pozą ankstyvoje kūdikystėje? Laikant joje vaikelis taip pat atsiremia nugara į mamą).
Esu skaičiusi, kad kai kuriose gentyse mamos, laikydamos mažylius nugaryte atremtus į savo pilvą, dar lengvai ir švelniai pučia jiems į pakaušį, lyg nuramindamos. Tai irgi su laiku gali tapti puikiu signalu.
Kai kurie mažyliai kaip signalą suvokia, kai imama juos iki pusės nurenginėti. Tuomet jie jau savotiškai pasiruošia, o mamai sužnibždėjus, ledai ir pajuda :) Štai ir padaryta :)

Jau kartą viename straipsnyje minėjau natūralios higienos susiejimą su gestų kalba (babysign). Esu skaičiusi apie tai, jog mamos taiko šį metodą ir vaikai mielai priima šį gestą-signalą-ženklą, reiškiantį tualeto reikalus (aš pati to gesto nežinau, bent internetas, manau, padės besidomintiems). Toks metodas gali būti taikomas nuo 8 mėn. bei labai pagelbėti, juk mums įprasta komunikacija su vaikeliu kaip taisyklė prasideda nuo 16 – 18 mėn. Na, o dėka natūraliosios higienos mamos turi unikalią galimybę susikalbėti su vaikeliu jau nuo pat gimimo... ar gi ne nuostabu?

Nuotrauka iš: sewliberated.typepad.com

Apie intuiciją

Rašydama šį, kaip pati pradedu pastebėti, jau ne visai dienoraštį, labai noriu tiems, kam natūralioji kūdikių higiena kelia susidomėjimą, perteikti mano šokias tokias praktines žinias bei turimą informaciją, kuri galėtų pagelbėti atsakymų ieškantiems tėvams. Mėginsiu kiek įmanoma suprantamiau sudėlioti mozaikos detales ir įtikinti :), jog tai iš tiesų paprasčiau nei kužda stereotipai ar baimės, ir kad tai gali duoti daug daugiau nei tik higieną. Bent man higiena nėra ta varomoji jėga, kuri skatina tapti supratingesne mama. Taip gyvenu ir elgiuosi tiesiog intuityviai.

Būtent intuicija yra pagrindinis mano pagalbininkas. Kiek teko girdėti ar skaityti, taip dažniausiai būna ir kitoms mamoms (ar tėčiams). Patarimas: jau ne kartą esu suklydusi ir nepasiūliusi mažylei „ssss“ ar „aaa“ laiku, nes nepaklausiau savo nuojautos.

Jeigu atrodytų nežinia dėl ko į galvą šauna staigi ir aiški mintis, jog galbūt Jūsų mažylis nori nusilengvinti, patikėkite savimi ir pasiūlykite jam tai. Nesakau, kad nutinka nuolat būtent taip, bet dažnai. Be to, su laiku ateina tiesiog kažkoks lyg žinojimas, jog vaikelis nori. Bet tas žinojimas vėlgi, sakyčiau, intuityvus. Man sunku pasakyti, ar tai ateina dėka tos pačios intuicijos, ar tiesiog laiko nuojauta, kad jau praėjo tam tikras laiko tarpas ir mažylis vėl nori „sysiu“ ar „kaku“. Bet išmokau save girdėti. Skeptikams atsakau – taip, būna visko :) Kartais aplinkos trikdžiuose paskendusi mama ima ir prašauna :) Mano dukrelė tada aiškiai parodo - „mama, aš visai nenoriu“, tiesiog ima keltis nuo puodo, taip kaip sugeba (juk dar nevaikšto). Aš jos tiesiog atsiprašau ir pasakau: „kai norėsi, pasakyk mamai“. O kai būdavo visai mažutė ir aš laikydavau ją virš kriauklės lotoso pozoje, tuomet tokiu „nepataikytu“ atveju ji tiesdavo kojas ir suzyzdavo, suprask – nenori. TAČIAU, nieko blogo apsigauti ir švelniai pasiūlyti. Taip lavinama nuojauta ir bendravimas su vaikeliu. Juk tai komunikacija, vaikelis labai aiškiai pasakys, jog ne laikas.

Taigi, savotiški signalai intuicijos lygmenyje būtų:

• Ateina staigi ir aiški mintis, jog vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“ arba kyla klausimas „ar jis nenori „sysiu/kaku“?
• Laikant vaikelį staiga pajuntate drėgmę, šilumos jausmą ant savo kūno, lyg mažylis būtų Jus „papuošęs“. (Tai dažnas aiškus signalas, pasiūlykite kol nepapuošė ;) Tik nepasiduokite, žinoma, paniškai baimei būti „apsysiotai“, tuomet tai taps ne signalu, o baime. Nepamirškite, jog tokie reti „nepataikymai“ lengvai išskalbiami ir išdžiovinami, drąsiai mokykitės).
• Staiga pajuntate tiesioginio kontakto su vaikeliu poreikį, norite jį paimti, nors esate labai įnikusi į pašalinę veiklą ar darbą.

Ką apie intuiciją rašo Ingrid Bauer („Diaper free“)?

Man labiausiai įsiminė tezė, jog intuicija auga, jeigu ja naudojamasi. Kiekvienas truputį padirbėjęs gali ją išlavinti. Juk intuicija, kaip kūdikis – ji neužauga per sekundės dalį, bet palaipsniui, jeigu tam sudaromos palankios sąlygos. Mokydamiesi jausti save, savo kūdikį bei didžiulį pasaulį, tampame stipresniais bei gražesniais savo dvasia.

SVARBU: pakartotinai noriu pabrėžti, jog natūrali higiena negali virsti baiminga kova su „šlapiais faktais“. Jeigu bijosite „prašauti“ ar „nepagauti“, jausitės susirūpinusi, nerami, tai pajus ir mažylis. Vaikai nemėgsta griežtos kontrolės bei grubaus įsimaišymo, tuomet jie ima priešintis net tuomet, kai nori nusilengvinti. Vaikelio protestas gali tapti ta nelemta nusivylimo natūralia higiena priežastimi. Vaikai tiesiog nuostabūs sutvėrimai bei labai atviri, momentaliai parodo, kas nepatinka ar ne vietoje ir ne laiku. Reaguokite į tai, taip nenuklysite nuo teisingo kelio. Prievarta ir baimė – klaidinga strategija. Tiesiog įsiklausykite į intuiciją ir tobulinkite ją. Mamos intuicija remiasi tik meile, čia negali būti baimės dėl šlapios lovos ar kilimo (lovą tiesiog užklokite tinkamai, pvz. vilnos pledu, jis nepraleis drėgmės, o kilimas puikiai išsivalys šiltu muilinu vandeniu, arba laikinai jį tiesiog suvyniokite, ir dulkių bus mažiau). Jeigu gyvensite baimėje, jog namai turi tik blizgėti, būti nepriekaištingai sterilūs ir švarūs, tai tuomet ar apskirtai sugebate sukurti laisvą ir laimingą aplinką vaikeliui?
Tikiu, girdėtas bus posakis, jog vaikai būna dviejų tipų - švarūs ir laimingi.

Nuotrauka iš: www.babiestoday.com