Pavasaris suteikia tiek jėgų... eliksyras sielai... Geriausias metas kažką keisti, o gal švarinti ar pradėti kažką naujo. Juk viskas būtinai pavyks! Šiandien atėjo dar šiltesnis pavasario mėnuo, duosiantis dar daugiau: vaikams – saulytės, pažinimo džiaugsmo, mamoms - dar daugiau šypsenų. Taigi, jei kyla minčių pradėti su natūraliąja higiena – pasirinkote puikų metų laiką! Turbūt saulytė Jums tai ir pakuždėjo :)
Kokia turi būti ta pradžia? Kartotis nenoriu, nes jau ne vienas dalykas dienoraščio straipsniukuose buvo minėtas. Bet visgi taip norisi sudėlioti viską viename tekstuke.
Pradėti galima bet kada, nėra laiko „per vėlu“. Yra tik laikas, kuomet galima pasakyti, jog reikės daugiau kantrybės, atidumo. Vaikučiai signalus aktyviai, kantriai rodo, kaip taisyklė, iki 4 mėn. Jeigu iki to laiko nesulaukiamas atsakas, kaip teigia daug šaltinių, yra rizika, jog signalai gali dingti arba tapti labiau užmaskuotais. Laikotarpis iki 4 mėn. yra labiau palankus – kūdikėlis greičiau ir lengviau perima bendravimą su mama.
Jei vaikutis dar visai mažytis ir neaišku nuo ko pradėti, geriausia yra tiesiog duoti jam daugiau laisvės. Patogiausia būtų nurengti iki pusės, suteikti galimybės daugiau laisvai spardytis (pavasaris-vasara puikus laikas oro vonioms) ir, žinoma, stebėti. Kai kūdikėlis sysioja ar daro kakutį, mama pasitelkia garsus „ssss“, „aaa“ – tai būtini elementai, kurie vėliau ir bus tapatinami su tuo, jog mama siūlo padaryti reikaliuką. Akustinis elementas tariant šiuos garsus, labai svarbus mamos signalas mažyliui. (Kodėl visada sakau „mama“? O kaip gi tėčiai? Nepaneigiamas faktas, kad gyvenimo pradžioje mama yra nepamainoma, kaip ir jos pienas, kūno šiluma. Mažas Dievo kūrinėlis intuityviai jaučia, jog šalia yra tas nepakeičiamas asmuo jo gyvenime. Taigi, pradėjus su natūraliąja higiena pirmosiomis savaitėmis, mamos tiesiog turi daugiau šansų :) Tačiau tėčiai jokiu būdu neturi trauktis! Labai svarbu ir žymiai lengviau - darbas duetu).
Suvokti mažylio rimtus labai padeda glaudus buvimas kartu, pvz. pasitelkiant vaikjuostę/nešynę. Tai dar vienas šio, kartų bei įvairių tautų patikrinto, gyvenimo būdo privalumas. Laikant mažyli šalia savęs, nesudėtinga akimirksniu pajusti, jog kūdikėlis ima nerimauti. Taip paprasta būti čia ir dabar. Be to nešynė – nuostabi pagalbininkė keliaujant. Pamėginkite vaikelį daugiau nešioti – namuose, lauke – tai duoda tiek daug gero vaikučiui ir labai pagelbės mamai, taikančiai natūraliąją higieną. Daugiau apie vaikų nešiojimą http://geramama.lt/
Viso ko esmė, jog kūdikėlis pajustų, kad mama šalia, kad gyvena jo ritmu ir mėgina jį suprasti. Mamos garsiniai signalai jau po neilgo laiko greitai perimami ir tapatinami su veiksmu. Taip pat pasitelkiamos ir laikymo pozos. Jos taip pat ima asocijuotis su natūraliais kūno poreikiais. Taigi, jau netrukus pakaks mažylį paimti į jam įprastą poziciją (ar pozicijas) ir švelniai pašnibždėti. Taip ir pradedama bendrauti nuo ankstyvosios kūdikystės. Štai čia nuostaba taps įprasta realybe ;) Taigi, pradėti nuo gimimo – būtų tiesiog idealu.
Jei pradedama pirmomis savaitėmis, dažniausiai apsieinama be puoduko, vyrauja nuomonė, kad šiuo atveju jis mažiausiai patogus. Naudojamasi kriaukle vonios kambaryje, dubeniu, sandariu indu (kelionėms, išvykoms) arba tiesiog gerai sugeriančiu sulankstytu vystyklu. Jį galima tiesiog laikyti po užpakaliuku. Šis būdas labai tinka žindant mažylį (anksčiau esu minėjusi, jog mažyliai labai „mėgsta“ tuštintis žindymo metu, kuomet labai atsipalaiduoja, nusiramina, žr. „Kūdikio ir mamos signalai“). Primenu, jog patys mažiausieji sysioja intervalais nuo 15-30 min.
Dažnai sutinkama nuomonė, jog paprasčiau pradėti nuo 2-4 gyvenimo mėnesių. Tačiau tai nereiškia, jog pradžioje niekas nedaroma. Pirmasis mėnuo, žinoma, skiriamas stebėjimui, pažinimui, signalų suvokimui. 2-4 mėn. vaikučiai ima geriau jausti savo kūną, sugeba net sulaikyti „reikaliuką“, atsiranda tam tikras raumenų tonusas, tampa paprasčiau išskirti veido mimikas, reiškiančias „darau“ :), pailgėja intervalai tarp tuštinimosi, aiškėja ritmas.
Taip pat verta nepraleisti rytinių treniruočių :) Rytais, tik ką pabudęs mažylis, mielai sutiks su mamos prašymais ir greitai ištuštins pilvelį. Tai puikus metas mokytis, stebėti kūną, mimiką, pratinti vaikutį prie mamos signalų. Rytinė praktika nesudėtingai pritaikoma kitais dienos etapais, kuomet labai tikėtina, jog mažylis būtent tada irgi norės „reikaliuko“: pvz. po dienos miegelio, po pasivaikščiojimo, po maitinimo. Taip vaikutis ima tapatinti mamos prašymus su veiksmu. Tiesiog būtina pasinaudoti tokia lengva proga, kai vaikutis tikrai norės sysiuko ar kakiuko ir užsitarnauti „pliusiuką“ mažylio akyse :), jog mama supranta.
Kaip rašo Ingrid Bauer knygoje „Gyvenimas be sauskelnių“, protinga pradėti palaipsniui, be streso, įtampos, baimės, jog nepavyks. Jeigu šis reikalas atrodo įdomus, bet kartu labai keistas ir neįprastas, tuomet siūloma veikti palaipsniui - labai tinkamas būdas. Žingsnis po žingsnio ir laiko tarpai, kuomet mažylis būna be sauskelnių ar vystyklų, vis ilgės...
Dar kartelį paminėsiu situacijas, kuriose patogiausia palaipsniui pradėti taikyti natūraliąją higieną, pasinaudojant geromis situacijomis:
- Rytais
- Po dienos miegelio
- Po maitinimo (jeigu mažyliui būdinga tuštintis po maitinimo) arba žindymo metu (kai kuriems mažyliams patogu būtent tuo metu :) )
- Po pasivaikščiojimo
- Vakarop (antroje dienos pusėje mažyliai dažniausiai rečiau nori sisiuko)
- Prieš miegutį, kad miegelis būtų ramus ir sausas
- Ir apskritai, praktikuoti natūraliąją higieną rekomenduojama, jei mama jaučia stiprų artumą mažyliui, yra rami (kantrybė ir ramuma labai praverčia :) ) ir tiki savimi. Puiku, jei šalia yra žmonių, kuriems ši mintis irgi patinka ir jie bent kartais galės patalkinti.
Ar po 6 gyvenimo mėnesio ne per vėlu? Ne per vėlu. Nors vaikutis jau būna atpratęs valdyti apatinius raumenis, ir į gamtinius reikalus dažniausiai jau nekreipia didesnio dėmesio, nesieja jų su kažkokiais veiksmais, garsais ir pan. Tačiau labai dažnai ir daug kur aprašomi visai ne reti atvejai, kaip tėvai pradeda vėlesniu laikotarpiu, t.y. 6-10 mėn. Tiesiog reikės daugiau stebuklingosios kantrybės ir, manau, jautresnės intuicijos. Šiuo klausimu Ingrid Bauer visų pirma rekomenduoja nusiraminti ir nusiteikti tam, kad „šūvių pro šalį“ bus. Tokio amžiaus mažyliai labai judrūs – ropinėja, lipinėja, o gal jau net ir vaikšto) – kiek sudėtingesnis laikotarpis. (P.S. čia dar ir tie nelemti kritiniai momentai... susiję su judraus gyvenimo pradžia). Vadinasi – šalin nusivylimus!
Mamos ir tėčiai, tarsiu žodį dėl „šūvių pro šalį“. Tai nieko baisaus. :) Pritaikykite buitį. Jei labai bijote dėl kilimų ir baldų, yra tiek puikių galimybių vilkėti puikius daugkartinius vystyklus, prilaikančias kelnaites, aplink tiek idėjų... Tokie vystyklai, tai kaip rūbas, mielas kūnui ir saugantis namus :) O natūralioji higiena suteiks puikią galimybę skalbti juos minimaliai retai. Būna įvairių dienų, vaikai, kaip ir mes, turi nuotaikų kaitą, prastą savijautą ir pan. Tokiomis dienomis svarbus atidumas mažyčiam žmogeliukui ir jokios prievartos. Jei bus prievarta, atsiras, deja, ir pasipriešinimas...
Pabaigai pacituosiu Ingrid Bauer: „Geriausias laikas yra – DABAR“...Puikiai skamba :)
Nuotraukos iš: www.mlive.com ; www.jennifermccolm.com
