Taip, taip, pertrauka buvo ilga...
Vasara išlaisvina nuo namų bei kompiuterio, taip kaip išlaisvina mažuosius užpakaliukus nuo dirbtinio pluošto. Viskas, rodos, tampa lengva ir paprasta – savotiškai įtikima, jog galbūt įmanoma gyventi be jų, t.y. be sauskelnių. Bet štai šalti rudeniški orai iš sodybų, palapinių ir pajūrio suvijo visus į namus ir drąsos beliko lašai...
Taigi, sveiki sugrįžę! Kviečiu šnektelėti užduodama klausimėlį - ko išmokote šią vasarą? Kokie Jūsų įspūdžiai ir patirtys?
Manau ir tikiu, kad vasarą net didžiausi skeptikai ir „sauskelninkai" bent kartais leisdavosi į „avantiūrą“ – apnuogindavo vaikučių užpakaliukus. Na, kada gi daugiau jei ne vasarą! Tai buvo puiki proga mokytis ir mokyti. Taigi, pasikartosiu – tai ar išmokote ko vasarą? Ar stebėjote, bendravote su vaikeliu? Brūkštelėkite, jei yra tam noro.
Aš savo ruožtu užsiėmiau kitokio tipo stebėjimu, t.y. atidžiau pažvelgiau į kitą barikados pusę, t.y. į mus mamas :) Sakau ‚mamas‘, nes būtent mamos yra tos pagrindinės dalyvės (te nesupyksta tėčiai ;) ). Būtent mamos gali viską pasukti kita linkme.
Pirma ir pagrindinė šios vasaros išvada – o jergutėliau, kiek baimių ir stereotipų...! Štai toks įspūdis apima, kai visą informaciją bei vasaros įspūdžius sudedu į vieną krūvą. Būsiu atvira, aš egoistiškai pasisotinau tomis baimėmis ir pati tapau drąsesnė... Sumenko mano ankstesnės ir dabartinės baimės dėl natūraliosios higienos. Po šios vasaros tiesiog susimąsčiau, ar apskritai jas būtų galima priskirti baimių kategorijai. Mamos! - tos kurios tai dabar skaitote, tos kurios taikote natūraliąją higieną, tos kurios mokotės, mėginate ar bent ją domitės – Jūs jau žengėte didelį žingsnį! Eikite ir toliau pirmyn bei tempkitės kitas iš paskos! :) Padėkime viena kitai! Tos aplinkoje tvyrančios baimės yra tokios niekinės, tokios burbulinės, sukurtos nežinia kieno... gal perdėto „civilizuotumo“, beprotiško tempo ar apskritai manymo, kad mes dabar neva ne akmens amžiuje...
Na, o jei visai rimtai – šį kartą šnektelėsiu ne tik apie baimes, bet ir apie stereotipus bei neva neigiamą natūraliosios higienos įtaką vaikelio psichikai.
Šią vasarą, dėl statybų sodyboje sukeltų trukdžių, teko dažniau, nei mums įprasta, pasibūti mieste. Taip visai netyčia tapau stebėtoja – tyrinėtoja. :) Mano dukrelė mane ir mano draugę (4 mėn. mažylės mamą) vis tempdavo į vaikų žaidimo aikštelę, nors tam „pasirašydavome“ tik jei ten būdavo „retos gretos“.
O kaip stebėtoja - tyrinėtoja tapau netyčia? O gi į visa tai mane įsuko pačios mamos. Ir jų buvo daug. Mūsų kiemas didelis, žalias, čia pat dar mokyklos stadionas su pievele, miškelis, alėja, taigi čia suguža mamos iš mažiausiai kelių gatvių. Aš tiesiog nelikau nepastebėta. Visai netyčia.
Mano mažylė mamos ranką paleido būdama 1 metų ir 4 mėn. Labai jau atsargi mažylė. :) Bet aš ir neskubinau. Vasaros pradžioje būtent šis nedrąsumas į mus ir atkreipdavo dėmesį. Vėliau sekdavo pastaba: „O Jūs jau be „pamperso“? Tai ji ką - pasiprašo?“
Vis stebėdamasi mamų įžvalgumu „matyti per rūbus“, ėmiau stebėti ir aš. Ir tariau sau: „Brangioji, akivaizdu, jog užpakaliukas be „pamperso“, kad ir su šortais, atrodo kitaip. Jis atrodo kaip užpakaliukas, o ne „bamperis“ (Atsiprašau už nelietuvišką žodį), todėl tave ir pastebi.“ Kiek vėliau, kai Paulina vieną dieną ėmė ir išdrįso eiti pati, mus vis tiek „demaskuodavo“ žaibiškai – būtent dėl to, jog mes be „apsaugos“.
Pradžioje klausimai mane kažkaip truputį sustingdydavo.... Lyg ir norisi viens-du ir papasakoti, kaip tai ne baisu ir įmanoma, o kartu kažkaip apima neramumas, jog nesugebėsiu to tinkamai išdėstyti. Tad dažniausiai stengdavausi būti taktiška, santūri, neįkyri, atsargi (oi, visokių pašnekovių būna) ir įdomi. O širdyje taip dega noras įrodyti, jog visa tai „normalu“ :) Bet baisu nugąsdinti. Atbaidyti. Norisi tai neįkyriai įteikti.
Prisipažinsiu, jog kieme beveik nesu ištarusi termino - natūralioji higiena. Tai skambėtų labai kosminiai. Taip kuždėjo man nuojauta. Tiems, kas mane kalbino ir klausė, mėginau tai aiškinti laisva forma, be terminų :) Norėjosi kuo paprasčiau pateikti.
Štai tie dažni pokalbiai, dialogai, pažintys man atskleidė, kokie gilūs tie stereotipai, tos „baisulingos“ baimės, tos klaidingos žinios. Kiek daug mamų gyvena nė nežinodamos „auksinės“ informacijos. O kur mūsų močiutės? Ir su jomis teko pabendrauti. Vienos jų „visomis keturiomis už puikų išradimą – „pampersus“ ir gailisi manęs, kad aš „vargau“ kaip jos jaunystėje. Kitos gi pasisako, kad tiesiog nesikiša į anūkų auginimą, vaikai patys augina, į močiučių kalbas neįsiklauso. O trečios – tiesiog pagiria, jog nepadariau klaidos.
Būtent istorija apie pagiriamąjį žodį ir užbaigsiu šią įžanginę dalį, tiksliau užbaigsiu ją fraze: „Molodec, mama!“ Ją išgirdau iš vienos mergaitės močiutės, kuri, pasirodo, ne vien knygą, sėdėdama ant suoliuko bei prižiūrėdama smėlyje žaidžiančią anūkę, skaitė. Iš padilbų ji stebėjo mus. Įtariu, dar aikštelėje pastebėjo, jog mes be „apsaugos“. O nenutylėjo, pamačiusi, kaip mes, truputį nutolę į šalį, iš vežimo krepšio išsitraukėme naktipuodį ir padarėme visus reikaliukus. Štai tada ji šia fraze ir pasveikino mus sugrįžtančias.
Apskritai, ši vasara sudarė tokį įspūdį, jog labai ankstyvame amžiuje ant puodo besiprašantis vaikelis prilyginamas olimpinei pergalei. Realybė liūdna. Iš tiesų, liūdna, kai išgirsti, jog 2 metų vaikelio mama niekaip negali išmokyti sūnaus „prašytis“. Kaip pasakiau, kad labai jau vėlai pradėta mokyti, išgirdau – „na, kur jau ten vėlai, ar jau nuo 1,5 metukų mokau, jau pusė metų“. Tada tampa dar liūdniau... 1,5 metų leidžiama „daryti į kelnes“. Po to sumąstoma, kad dabar jau laikas „nebedaryti“. O tada seka pusmetis beviltiško mokymo, kuris visa dar neduoda rezultato... Patikėkit, kiek daug tokių atvejų! O įdomiausia tai, jog tas pusmetis mokymo kainuoja daug daugiau jėgų, kantrybės ir viso ko kito, nei mokymas nuo kūdikystės iki ankstyvo suvokimo, jog NORIU-PASIPRAŠAU. Ši išvada, ši TIESA akivaizdžiai atsispindi mamų veiduose. Nesudėtingai tai įžiūrėjau.
P. S. beje, laikas ruoštis žiemai - apšiltinkime naktipuodžius :) puiki idėja iš interneto ( www.thepottyshop.com.au )
Tęsinys seks netrukus.
Man ir nerealu stebįti, kaip vaikas tobulėja, kai jam tai leidžiama. Mano didžiausias įvykis šios vasaros, kad kai tik suėjo mažutei pusantrų metukų, ji staiga ėmė pati nusiiminėti kelnes, atsisėsti ant puodo ir po to pasišaukia, kad sutvarkyčiau, ėmė konkrečiai įvardinti rimtą reikalą daro ar ne. Nė nebepamenu, kada paskutinį kartą pakakojo į kelnytes. Taip džiaugiuosi vaiko nuolatiniu tobulėjimu. Ir nors vis dar būna bangom, vis tik karts nuo karto prisisioja į lovą, bet man visai nesunku išskalbti patalynę ir kelnaites. O vasarą irgi teko daug klausytis, kaip čia mūsų mažutė be pamperio? Buvo visko, ir bibliotekoj prisisiojo, ir universitete, bet žmonės labai supratingi...ir aš džiaugiuosi, kad va jau geri penki menesiai kai naudojame praktiškai tik kelnaites
AtsakytiPanaikintiAš tai norėčiau pasisakyti irgi :) Pvz. irgi jaučiuosi "Molodec mamka", nors vaiką ir auginau su vienkartiniais pampersais nuo gimimo, tačiau kai suėjo lygiai 1,5 metukų (kažkur skaičiau, kad nuo tada vaikai pradeda suvokt sąmoningai sysiojimą/kakojimą kaip pasekmę) nuėmiau pampersą ir daugiau nei vienos dienos (nei naktį, nei kelionėse, niekada) nebeuždėjau. Man irgi šiurpą varo 2-3 mečiai, kuriems vis dar dedamas pampersas (naktį, kelionėse...o jei ir dieną, tai išvis šakės...). Tai va, noriu pasakyt, kad ir be NH galima pasiekt tokio pat rezultato (intuicija pas mane veikė kaip reaktyvinė, kai nuėmiau vaikui pampersą, vaikas nei karto nėra nei naktį apsivaręs, nei kelionėse. Tik pirmas dvi savaites kai nuėjau pampą, įvykdavo šlapių atvejų kartais, bet tik pirmas dvi savaites, kol įsikirtau į ritmą). Šį blogą skaitau dėl savišvietos ;)Bet žinoma labai galiu pagirt visas, kurioms pavyksta atsisakyt pampersų ar daugkartinių vystyklų iki vaikui sueis pusantrų metukų. Nematau skirtumo, jei vaikas nešioja iki 2 metų vis dar kad ir tas daukkartines sauskelnes. Tada sakyčiu yra totalus fiasko ir nesugebėjimas susitvarkyt su ta NH ;) Teneužpyksta mamytės.
AtsakytiPanaikintiZinoma, sutinku, jog tarkime 2 m. vaikas, nesiojantis kad ir daugkartines sauskelnes, prilygsta nesiojanciam vienkartines. Cia jau daugiau tiesiog ekologiskumo ar odos kontakto su naturaliomis medziagomis tema, ir tikrai cia jau nebelieka kalbos apie NH.
AtsakytiPanaikintiNet neabejoju apibudinimu, jog Jus "molodec mama" :)) Ir vis man taip gaila, kad savo nuostabios intuicijos neismeginote anksciau.
Ir dar, yra toks dalykas kaip "molodec vaikas" ;) toli grazu ne su kiekvienu vaiku pavyksta igyvendinti greita suoli nuo tu paciu Jusu minetu 1,5 metu. Teigti, jog tai imanoma kiekvienam, "op ir viskas", kazin ar galima. Tiesiog visur yra individualumai ir galbut igimti gabumai.
Sekmes!
Na, man Push komentaras užgavo labai jautrią stygą... Mūsų pirmagimis tik sulaukęs 3 m. (šį pavasarį) pradėjo daryti ne į kelnes, ir čia buvo ne mūsų su vyru nemokėjimo žaibiškai/ laiku reaguoti klausimas, jis tiesiog kategoriškai nesisėdo ant puoduko, apie klozetą iki šiol nėr kalbos (jaučia kažkokią baimę), bet jau džiaugiamės, kad pagaliau susidraugavo su puodu arba atlieka reikalus gamtoje. Žinoma, galiu kaltinti save, kad per vėlai pradėjau sodinti (ir į "Molodec mama" titulą tikrai nepretenduoju:). Bet bent jau mūsiškiui 1,5-2 m. buvo pats kritiškiausias amžius, laukiausi antrojo, sūnus pradėjo eiti į lopšelį, streso vaikui buvo per akis. Ir visa tai nepaisant to, kad nuo ankstyvos kūdikystės pasiusindavau/ pakakindavau į kriauklę (beje, tiktai pervystydama, bet tai jam nebuvo jokia naujiena). Tačiau kai pasidarė per sunku išlaikyti virš kriauklės, mečiau tą užsėmimą... Daugkartinės sauskelnės irgi nepasitarnavo kaip būdas anksčiau suvokti savo fiziologiją. Žodžiu, manau, kad vaikai labai skirtingi, čia apstu visokių psichologinių niuansų, tad nurėžti kaip kirviu, kas yra fiasko - labai jau lengva. Tikrai smagu, kad yra, kaip Halina rašo, "molodec vaikų", tokių galima tik pavydėti... :)
AtsakytiPanaikintiBeje, manau, kad NH tikslas nėra iki tam tikro amžiaus išmokyti vaiką prašytis, tai yra bendravimas, tam tikro ryšio su vaiku ugdymas, taip pat ir pati tikroji EKOLOGIJA, nepaisant visų pasitaikančių nesėkmių.