Lūžis

Šį kartą labiau emocinis pasisakymas, kaip ir priklausytų dienoraščiui...

Vis atsigręžiu atgal ir nužvelgiu savo natūraliosios higienos "karjerą". Lengvai tariant, man tampa liūdna - kiek daug kartų suabejojau savimi ir pabijojau to, kas dabar, rodos, jau visai nebūtų baisu. Ir ko gi bijoti? Šlapio rūbo? Juk mokomės ir to bus. Aplinkinių žmonių reakcijos? O tai apskritai turėtų būti niekis. Baimė, jog visgi elgiesi klaidingai ir vaikelis nesupras, neišmoks ir apskritai ar verta tai daryti? (tokie klausimai būna pačioje pradžioje).

Bet, žinokite vieną, oi, kaip verta tai daryti, to mokytis!

Maži Dievo kūrinėliai - vaikučiai - tokie itin tobuli ir protingi. Kai pagalvoju, kaip mes juos gadiname savo neišmanymu, arba kiek daug neduodame paskendę rūpesčiuose, tiek atimame iš jų. Vis dažniau susimąstau, ar nebus taip, jog greičiausiai mažieji žmogučiai ne tobulėja augdami, o nusileidžia iki mūsų lygio, kad išgyventų ir pritaptų šiame pasaulyje.... aplanko ir tokios mintys.

Kodėl aš apie tai ir taip?

O gi vieną dieną ėmiau ir pagalvojau - na, "gaudžiau" visus tuos gamtos reikaliukus, mokiausi signalų, džiaugiausi, kad sekasi ir ką? O gi vis tiek graužia kažkoks kirminas viduje.... lenda mintis, jog dukrelė tai nesiprašo pati. Jeigu aš nepastebėsiu signalo, nepajusiu ritmo - bus šlapia... Mūsų komunikacija puiki, tačiau vis laukiau, kada man pasakys aiškiai – noriu. Abejojau ir bijojau tądien, vėl ir vėl.... Kaip jau ne vieną šimtą kartų iki tol.

O Dievulis nesnaudė (jei jis, žinoma, šitame reikale dalyvauja, gal per aukštai čia žiūriu ;) Teatleidžia man už tokius juokus). Vos kelios dienos praėjo nuo mane užklupusių abejonių ir staiga.... mano mažoji, žaidusi ant grindų, pakelia galvytę, atsisuka į koridoriuje stovintį naktipuodį ir kiek šveplokai sako: "ssssss". Sustingau. Klausiu: "Paulina, tu nori sysiuko? Tu prašaisi?" Lekiu nešti puodą. O abejonė, ta rupūžė, vis tiek dar viduje. Pasodinu ant puodo. Po sekundės - čiurlena. Stoviu kaip įkalta. Paulinai buvo metai ir pusantro mėnesiuko, kai pasiprašė pati.

Kad 100 proc. patikėčiau savimi, tuo ką dariau ir darau, man reikėjo daugiau nei metų. Vėl liūdna ir gėda....

Skeptikai galbūt apskritai pasakytų, jog didelio čia reikalo, mano vaikas ir be to panašiame amžiuje prašosi, nors buvo su sauskelnėmis (tikiu, kad yra tokių). Kiti sakys gi, o kam tiek vargti, jei vis tiek kažkada sės ant puodo, kad ir po 2-3 metų. O dabar juk yra sauskelnės. Hm?

Aš nežinau, kokių šiuo atveju sulaukčiau komentarų, juk pasaulis genelio margumo. Ir jau kartais pati nesuprantu, džiaugtis ar liūdėti dėl praeities. Bet šįryt pamąsčiau – jog tik džiaugtis! Tai buvo ir yra puiki patirtis!

Jau du mėnesius gyvename su žodeliu „sss“. Taip įnirtingai prašosi, kartais gi mama ir paklaidina. Jei pamato savo puoduką, girdžiu jau šaukia „ssss“ J Tad mieliau patraukiu jį nuo akių arba pasitikslinu: „Paulina, tikrai nori sysiuko?“ Purto galvą.

O kiek juokingų istorijų su tuo „ssss“. Dabar pradėjo visus skysčius vadinti „ssss“, tik tai taria kiek kitaip, ne taip ryškiai ir garsiai kaip prašydamasi šlapintis. Taigi, vanduo yra „ssss“, tvenkinys yra „ssss“ J Na, o jei išgirsta, jog kažkas iš namiškių padarė, nepykite, pasakysiu liaudiškai, „pirst“, tuoj sako „sss“ arba rodo į puodą, jei yra šalia. J Išmoko iš manęs - vis klausdavau Paulinos ar nori tuštintis, jei jau dujos kaupiasi. Taigi, dabar ji primena mums apie tai, jei išgirsta J Taigi, „ssss“ mūsų šeimoje vadinamas ir kakutis.

Lūžis įvyko, laukiau jo.... tiek turiu ko parašyti, tik laiko nėra, tirpsta jis saulėje. Vasara namai tušti. Vasarojame sodyboje. Susitiksime rudeniop, papasakosiu daugiau.

Sėkmės, sveikatos, gražios vasaros!

Kada ir kaip pradėti?

Pavasaris suteikia tiek jėgų... eliksyras sielai... Geriausias metas kažką keisti, o gal švarinti ar pradėti kažką naujo. Juk viskas būtinai pavyks! Šiandien atėjo dar šiltesnis pavasario mėnuo, duosiantis dar daugiau: vaikams – saulytės, pažinimo džiaugsmo, mamoms - dar daugiau šypsenų.

Taigi, jei kyla minčių pradėti su natūraliąja higiena – pasirinkote puikų metų laiką! Turbūt saulytė Jums tai ir pakuždėjo :)

Kokia turi būti ta pradžia? Kartotis nenoriu, nes jau ne vienas dalykas dienoraščio straipsniukuose buvo minėtas. Bet visgi taip norisi sudėlioti viską viename tekstuke.

Pradėti galima bet kada, nėra laiko „per vėlu“. Yra tik laikas, kuomet galima pasakyti, jog reikės daugiau kantrybės, atidumo. Vaikučiai signalus aktyviai, kantriai rodo, kaip taisyklė, iki 4 mėn. Jeigu iki to laiko nesulaukiamas atsakas, kaip teigia daug šaltinių, yra rizika, jog signalai gali dingti arba tapti labiau užmaskuotais. Laikotarpis iki 4 mėn. yra labiau palankus – kūdikėlis greičiau ir lengviau perima bendravimą su mama.

Jei vaikutis dar visai mažytis ir neaišku nuo ko pradėti, geriausia yra tiesiog duoti jam daugiau laisvės. Patogiausia būtų nurengti iki pusės, suteikti galimybės daugiau laisvai spardytis (pavasaris-vasara puikus laikas oro vonioms) ir, žinoma, stebėti. Kai kūdikėlis sysioja ar daro kakutį, mama pasitelkia garsus „ssss“, „aaa“ – tai būtini elementai, kurie vėliau ir bus tapatinami su tuo, jog mama siūlo padaryti reikaliuką. Akustinis elementas tariant šiuos garsus, labai svarbus mamos signalas mažyliui. (Kodėl visada sakau „mama“? O kaip gi tėčiai? Nepaneigiamas faktas, kad gyvenimo pradžioje mama yra nepamainoma, kaip ir jos pienas, kūno šiluma. Mažas Dievo kūrinėlis intuityviai jaučia, jog šalia yra tas nepakeičiamas asmuo jo gyvenime. Taigi, pradėjus su natūraliąja higiena pirmosiomis savaitėmis, mamos tiesiog turi daugiau šansų :) Tačiau tėčiai jokiu būdu neturi trauktis! Labai svarbu ir žymiai lengviau - darbas duetu).

Suvokti mažylio rimtus labai padeda glaudus buvimas kartu, pvz. pasitelkiant vaikjuostę/nešynę. Tai dar vienas šio, kartų bei įvairių tautų patikrinto, gyvenimo būdo privalumas. Laikant mažyli šalia savęs, nesudėtinga akimirksniu pajusti, jog kūdikėlis ima nerimauti. Taip paprasta būti čia ir dabar. Be to nešynė – nuostabi pagalbininkė keliaujant. Pamėginkite vaikelį daugiau nešioti – namuose, lauke – tai duoda tiek daug gero vaikučiui ir labai pagelbės mamai, taikančiai natūraliąją higieną. Daugiau apie vaikų nešiojimą http://geramama.lt/

Viso ko esmė, jog kūdikėlis pajustų, kad mama šalia, kad gyvena jo ritmu ir mėgina jį suprasti. Mamos garsiniai signalai jau po neilgo laiko greitai perimami ir tapatinami su veiksmu. Taip pat pasitelkiamos ir laikymo pozos. Jos taip pat ima asocijuotis su natūraliais kūno poreikiais. Taigi, jau netrukus pakaks mažylį paimti į jam įprastą poziciją (ar pozicijas) ir švelniai pašnibždėti. Taip ir pradedama bendrauti nuo ankstyvosios kūdikystės. Štai čia nuostaba taps įprasta realybe ;) Taigi, pradėti nuo gimimo – būtų tiesiog idealu.

Jei pradedama pirmomis savaitėmis, dažniausiai apsieinama be puoduko, vyrauja nuomonė, kad šiuo atveju jis mažiausiai patogus. Naudojamasi kriaukle vonios kambaryje, dubeniu, sandariu indu (kelionėms, išvykoms) arba tiesiog gerai sugeriančiu sulankstytu vystyklu. Jį galima tiesiog laikyti po užpakaliuku. Šis būdas labai tinka žindant mažylį (anksčiau esu minėjusi, jog mažyliai labai „mėgsta“ tuštintis žindymo metu, kuomet labai atsipalaiduoja, nusiramina, žr. „Kūdikio ir mamos signalai“). Primenu, jog patys mažiausieji sysioja intervalais nuo 15-30 min.

Dažnai sutinkama nuomonė, jog paprasčiau pradėti nuo 2-4 gyvenimo mėnesių. Tačiau tai nereiškia, jog pradžioje niekas nedaroma. Pirmasis mėnuo, žinoma, skiriamas stebėjimui, pažinimui, signalų suvokimui. 2-4 mėn. vaikučiai ima geriau jausti savo kūną, sugeba net sulaikyti „reikaliuką“, atsiranda tam tikras raumenų tonusas, tampa paprasčiau išskirti veido mimikas, reiškiančias „darau“ :), pailgėja intervalai tarp tuštinimosi, aiškėja ritmas.

Taip pat verta nepraleisti rytinių treniruočių :) Rytais, tik ką pabudęs mažylis, mielai sutiks su mamos prašymais ir greitai ištuštins pilvelį. Tai puikus metas mokytis, stebėti kūną, mimiką, pratinti vaikutį prie mamos signalų. Rytinė praktika nesudėtingai pritaikoma kitais dienos etapais, kuomet labai tikėtina, jog mažylis būtent tada irgi norės „reikaliuko“: pvz. po dienos miegelio, po pasivaikščiojimo, po maitinimo. Taip vaikutis ima tapatinti mamos prašymus su veiksmu. Tiesiog būtina pasinaudoti tokia lengva proga, kai vaikutis tikrai norės sysiuko ar kakiuko ir užsitarnauti „pliusiuką“ mažylio akyse :), jog mama supranta.

Kaip rašo Ingrid Bauer knygoje „Gyvenimas be sauskelnių“, protinga pradėti palaipsniui, be streso, įtampos, baimės, jog nepavyks. Jeigu šis reikalas atrodo įdomus, bet kartu labai keistas ir neįprastas, tuomet siūloma veikti palaipsniui - labai tinkamas būdas. Žingsnis po žingsnio ir laiko tarpai, kuomet mažylis būna be sauskelnių ar vystyklų, vis ilgės...

Dar kartelį paminėsiu situacijas, kuriose patogiausia palaipsniui pradėti taikyti natūraliąją higieną, pasinaudojant geromis situacijomis:

• Rytais
• Po dienos miegelio
• Po maitinimo (jeigu mažyliui būdinga tuštintis po maitinimo) arba žindymo metu (kai kuriems mažyliams patogu būtent tuo metu :) )
• Po pasivaikščiojimo
• Vakarop (antroje dienos pusėje mažyliai dažniausiai rečiau nori sisiuko)
• Prieš miegutį, kad miegelis būtų ramus ir sausas
• Ir apskritai, praktikuoti natūraliąją higieną rekomenduojama, jei mama jaučia stiprų artumą mažyliui, yra rami (kantrybė ir ramuma labai praverčia :) ) ir tiki savimi. Puiku, jei šalia yra žmonių, kuriems ši mintis irgi patinka ir jie bent kartais galės patalkinti.

Ar po 6 gyvenimo mėnesio ne per vėlu? Ne per vėlu. Nors vaikutis jau būna atpratęs valdyti apatinius raumenis, ir į gamtinius reikalus dažniausiai jau nekreipia didesnio dėmesio, nesieja jų su kažkokiais veiksmais, garsais ir pan. Tačiau labai dažnai ir daug kur aprašomi visai ne reti atvejai, kaip tėvai pradeda vėlesniu laikotarpiu, t.y. 6-10 mėn. Tiesiog reikės daugiau stebuklingosios kantrybės ir, manau, jautresnės intuicijos. Šiuo klausimu Ingrid Bauer visų pirma rekomenduoja nusiraminti ir nusiteikti tam, kad „šūvių pro šalį“ bus. Tokio amžiaus mažyliai labai judrūs – ropinėja, lipinėja, o gal jau net ir vaikšto) – kiek sudėtingesnis laikotarpis. (P.S. čia dar ir tie nelemti kritiniai momentai... susiję su judraus gyvenimo pradžia). Vadinasi – šalin nusivylimus!

Mamos ir tėčiai, tarsiu žodį dėl „šūvių pro šalį“. Tai nieko baisaus. :) Pritaikykite buitį. Jei labai bijote dėl kilimų ir baldų, yra tiek puikių galimybių vilkėti puikius daugkartinius vystyklus, prilaikančias kelnaites, aplink tiek idėjų... Tokie vystyklai, tai kaip rūbas, mielas kūnui ir saugantis namus :) O natūralioji higiena suteiks puikią galimybę skalbti juos minimaliai retai. Būna įvairių dienų, vaikai, kaip ir mes, turi nuotaikų kaitą, prastą savijautą ir pan. Tokiomis dienomis svarbus atidumas mažyčiam žmogeliukui ir jokios prievartos. Jei bus prievarta, atsiras, deja, ir pasipriešinimas...

Pabaigai pacituosiu Ingrid Bauer: „Geriausias laikas yra – DABAR“...Puikiai skamba :)

Nuotraukos iš: www.mlive.com ; www.jennifermccolm.com

Laikymo būdai - pozos

Šį kartą pasisakymas trumpas. Pateikiu laikymo būdų sąrašiuką bei, žinoma, truputėlį vaizdinės medžiagos. Atraskite Jums ir vaikučiui patogią poziciją, kad abu liktumėte neaptaškyti ir laimingi :) Primenu apie naudingąją lotosiuko pozą, taip padedančią kietam pilvukui, kai kūdikėlis dar visai mažas. Ir dar, nepamirškime būti išradingais, kaip visada :)

Laikymo pozos:

• Pagrindinė laikymo poza, kuri dažniausiai taikoma, kai vaikučiai maži ir lengvi - suaugęs stovi, laikydamas mažylį priešais save
• Antroji pagrindinė poza - suaugęs pritūpęs, mažylis tarp kojų
• Suaugęs stovi pasilenkęs į priekį
• Mažylis laikomas po viena ranka
• Mažylis guli apkabintas ranka
• Mažylis guli ant rankų pilnai horizontalioje padėtyje
• Suaugęs sėdi ant klozeto, laikydamas mažylį priešais save
• Mažylis sėdi ant klozeto
• Mažylis sėdi ant naktipuodžio
• Mažylis sėdi suaugusiajam ant kelių ar tarp kelių

Visais atvejai mažylį būtina tvirtai, patogiai laikyti, juk nežinia kada vaikutis gali staiga pareikšti NENORIU ir šoktelėti ar išsiriesti.

Nuotraukos iš:

www.milagrosboutique.com

www.puddle-jumping.com

www.sewliberated.typepad.com

www.talesofanordinaryhousewife.blogspot.com

www.onmilwaukee.com

www.rosemarybirthing.com

www.earthskids.com

www.topfit.de

Kelelis tolimas, kelelis artimas... Žiemos metas.

Natūralioji higiena už namų ribų – vienas aktualiausių klausimų, kurios išgirstu. Ir nieko keisto. Juk toks gyvenimo būdas, nenaudojant jokio vystymo, tik rūbelius, arba pasitelkiant daugkartinius vystyklus, asocijuojasi su nuolatine kova už „sausą būvį“ bei nenutrūkstamu šlapumu ir skalbimu. Ir visa tai, kaip dažniausiai įsivaizduojama, virti gali tik namuose. Bet gali būti ir kitaip...

Su dukrele keliaujame, važinėjame tolimesnius ar artimesnius atstumus nuo mažens. Taip, aš anuomet naudojau vienkartines sauskelnes ir pirmaisiais mėnesiais apskritai simuliuodavau, manydama, kad man nebus kur ir kaip pasiūlyti mažylei nusilengvinti. Be to, ji man rodės tokia maža. Vis keldavau sau klausimą - ar „susišnekėsime“ vietoje ir laiku. Nepasitikėjau savimi, taip pat per mažai žinojau. Savo atvejį dažnai vadinu: pirmas vaikas – pirmas blynas. Todėl dabar galiu duoti tokį patarimą: jeigu nepasitikite savimi, naudokite vienkartinę sauskelnę, tačiau ir toliau siūlykite vaikeliui atlikti gamtinius reikaliukus ne į jas. Svetimoje aplinkoje dar labiau suaktyvinkite visus „imtuvus ir siųstuvus“ ir gaudykite vaikelio signalus bei siųskite jam savuosius. Nenutraukite to, ką darėte iki tol - kam gi klaidinti mažylį bei trikdyti tarp jūsų vis stiprėjantį bendravimą. Net jei ir keičiasi aplink jus aplinka, miestai bei šalys, tegu Jūsų mažylis ir toliau jaučiasi saugiai, galėdamas pranešti apie savo poreikius. Juk šalia yra mama – tvirtovė – visada apsauganti, suprantanti, pagelbėjanti.

Žiema, be abejonės, yra bene sudėtingiausias laikas natūraliajai higienai. Šaltis, nemažas kiekis rūbelių apsunkina tolimesnes keliones, todėl būtina prisitaikyti prie mažylio. Ypač maži vaikučiai be abejonės pareikalaus iš Jūsų didesnio lankstumo ir, greičiausiai, labiau apribos Jūsų mobilumą bei ilgesnius išvykimus. Tačiau visais atvejais visų pirma siūlau mėginti prisitaikyti.

Papasakosiu apie savo šios žiemos patirtis. Tačiau nepamirškite, kad mes jau ne tokie maži, mums dabar 11,5 mėnesiuko, žiemos pradžioje buvo 10 mėn.. Tokio amžiaus vaikutį natūraliojoje higienoje priskiriu prie labai supratingo amžiaus žmogiukų.

Taigi, visų pirma apranga – lengvai atsegama ir nurengiama apatinė kūno dalis. Kuo mažiau nepatogumo, streso bei kuo daugiau spaudžių, sagučių, užtrauktukų, palengvinančių greitą užpakaliuko apnuoginimą (tai taikytina, beje, ir šilto metų laiko rūbeliams). Juk tuomet labai patogu užbėgti į kokią kavinę, draugų ar savo namus ir vėl išjudėti toliau. Ir apskirtai, linkiu kuo daugiau išradingumo. Puikiai pasitarnauja hermetiškas indas ar puodukas įšildytame automobilyje. Na, o šį saulėtą, nors vis dar snieguotą, savaitgalį pasinaudojome saulutės įšildytu šiltnamiu draugų sode :). Taigi, žiemos iškyla pavyko be didesnių trukdžių. Tačiau, vėlgi pasikartosiu, jog mano dukrelė jau ne maža, pūslė išlaiko šlapimą jau net iki 2-2,5 ar net 3 val. Mažylė išlieka linksma lyg niekur nieko (artėjant trečiajai valandai, žinoma, poreikis tampa labai aiškus, bet taip ilgai retai tekę išbūti). Todėl mūsų žiemos pasivaikščiojimai vienkartines sauskelnes pavertė daugkartinėmis. Grįžtame sausom vienkartinėm kelnaitėm (nors jos ir atrodo suveltos bei nutrintos, tačiau pasitarnauja žiemos metu vėl ir vėl). Taigi, po išvykos, jau kaip taisyklė, pasysiojame namuose į naktipuodį. O jeigu reikalas visgi prispaudžia ir sysiaus labai užsimanoma dar kelyje, puodukas šalia krepšyje, tad pasinaudojame juo automobilyje prieš pajudant namo. P.S. bet vis nesuprantu pati savęs... po žiemos pasivaikščiojimų grįžtame namo sausomis vienkartinėmis, bet vis tiek jas uždedu.... ir iš kur tas abejojimas savimi....? Akivaizdu - yra kur tobulėti...

Vienas įdomus dalykas, kurį mano vyras apibūdino taip: ką norėjai, tą ir turi. Šį savaitgalį, jau minėto žiemos pikniko metu, puoduko kartu nepasiėmiau. Maniau: lauke jo nereikės, netoli draugų namai, nueisime ten, prieš išvažiuojant pasysiojom ir pakakojom (būtina sąlyga prieš išjudant iš namų!), taigi, pirmas dvi valandas viskas bus puiku. Praėjus 1,5 val. – aliarmas. Ašaros, nes labai norima sysiu, iki draugų namų gabaliukas, o sysiaus norima jau dabar. Ėmiau ieškoti išeities iš nevilties - palaikiau mažylę ore už šlaunų, lyg siūlydama sysiaus. Maniau, tegu pasysioja i sauskelnes, vėliau pakeisiu į kitas. Juk akivaizdu, kad jai taip spaudžia pilvuką, zyziukas vis stiprėja... atsisakoma sysioti į sauskelnes... (veiduke nematau jokio mimikos požymio, rodančio, jog mažylė sysiotų). Zyziukas stiprėja ir tampa akivaizdu, jog būtina tuoj pat kažkur pasysioti, nes iš akelių jau rieda pupos. Čia ir pakliuvo akiratin šiltnamis, išgelbėjęs situaciją. Po visko vyras ir prabilo apie tai, jog turiu, ko mokiau, ir rezultatas akivaizdus - mažylė įvaldė savo kūną.

Tuo metu man galvoje sutvisko kažkur skaityta informacija apie „švaraus lizdo“ instinktą, ypač stipriai veikianti už namų ribų. Vaikai, pratinami prie natūraliosios higienos, labai greitai pripranta prie švaraus užpakaliuko ir nenori daryti po savimi. Jei visgi mama nesupranta, nenugirsta, praleidžia signalą, ji, žinoma, praturtinama „šlapia dovanėle“. Bet mums tai nutinka tik namie...

Ir dar. Vis sau kartoju, na kokie tie vaikiukai sumanūs. Kaip dažnai juos veltui priskiriame prie labai mažų ir neva dar mažai suprantančių... Mūsų atveju namuose kritiniai momentai pasitaiko, pasaulio pažinimas, dantukai, mamos reakcijų tyrinėjimas, padaro savo ir šlapių kelnyčių būna, bet juk iš to abi pusės ir mokosi. Tačiau aš labai žaviuosi tuo, kaip šią žiemą mažylė puikiai pramoko valdyti savo kūną. Kaip aiškiai ji man parodo, kad pasivaikščiojimas, išvykimas ir pan. baigtas ar laikinai nutraukiamas, nes mažasis užpakaliukas turi svarbu reikalą!

Ne visos žiemą traktuoja kaip sudėtinga metų laiką. Vakar savo akimis mačiau mamą, kurį pasiūlė dukrelei sysiaus už namo kampo, kur nepučia vėjas. Mažylė atliko reikalą ir nutipeno toliau (beje, ji vilkėjo dviejų dalių kombinezoną, kurį iš tiesų lengva nuvilkti). Užsienio šalių mamų blog‘uose skaičiau, kad jos taip pat nekelia sau problemų žiemą. Mamos iš Kanados puikiai prisitaikę, „šikniukai“ užgrūdinti, taigi viskas vyksta non stop. O ką jau kalbėti apie žavingą Kinijos gyventojų prisitaikymą (pritūpus viskas nesudėtingai atsidengia :)) Taigi, šaltesni orai čia nebaisūs ir netrukdo natūraliems dalykams :). Tik, mėginu spėti, lietuviškiems -25°C tai kažin ar tiktų... Bet šiaip tai labai dėmesio vertas rūbas, padėsiantis švelnesniu oru ar namie. Tokias kinietiško tipo kelnes galite pasiūti pati.

Su pačiais mažiausiais labai patogu ir saugu natūraliąją higieną praktikuoti pasitelkiant vaikjuostę. Pati vaikjuostės nenaudojau, bet apie jos privalumus natūraliojoje higienoje labai daug kur rašo. Vėlgi, kalbant apie žiemos metą su pačiais mažiausiais vaikučiais, pabrėšiu, jog rekomenduojami trumpesni pasiaikčiojimai, užpakaliuką, dėl visa ko, apgaubiant gerai sugeriančiu vystyklu, neperšlampančiu įdėklu ir vilnos kelnaitėmis. Vaikjuostėje vaikelio signalai būna labai aiškūs. Be to, kaip patyrusios mamos rašo, kažkodėl būtent vaikjuostėje net patys mažiausi išbūna sausi ilgiau nei gulinėdami namie (spėjama, jog prispaudimas prie mamos atitinkamai spaudžia pūslę, padeda sulaikyti, o gal vėlgi puikiai veikia „švaraus lizdo instinktas“). Na, o jei vaikelis vaikuostėje užmiega, tuomet iš tiesų galite nusiraminti, jog pasivaikščiojimas pailgės. Kol mažylis miega tvirtai, net ne krutėdamas, galite būti ramesnė - miego hormonas šalinimo funkcijas taip pat „užmigdo“. Net jei vaikelis staiga pabustų ir tuoj pat nusišlapintų, namo tikrai spėsite grįžti nepersišaldę.

Natūralioji higiena už namų ribų nesudėtinga, jeigu: tėvai nesusivaržę bei nekreipia dėmesio į tokius atvejus, kaip kartais pasitaikantys trečių asmenų komentarai; jei bus pakankamai išradingi bei apmastę galimas situacijas, vietas, kur bus įmanoma padėti vaikučio poreikiams; bei jeigu su savimi turės sausų rūbelių, jei maža kas ir nestresuos dėl "nesėkmių"... p.s. dar nepamirškite tinkamai "apsiginkluoti" pasisvečiavimams kitų namuose, ypač kur neauga vaikučiai. Čia dažniausiai sutinkamas padidintas jautrumas dėl kilimų, baldų ir kt. :) Tad storesnis vystyklas gal ir nepakenks, jei prisibijote, jog užsišnekėsite ir... kartais plepioms mamoms taip būna... ;)

Ir dar - yra atvejų kuomet mamos naudojimąsi gerai sugeriančiomis daugkartinėmis ar vienkartinėmis sauskelnėmis įvardija kaip atleistiną :) ir protingą:

• Pradiniame etape, kuomet natūraliosios higienos dar tik mokomasi;
• Nakties metu, jeigu mažylis nemėgsta būti keliamas iš lovytės ir nešamas pasysiojimams (p.s. mums kartais taip būna) arba jei mama kietai miega, negirdi tik ką nubudusio mažylio ir šis pasišlapina lovoje. Taip pat esant dideliam mamos nuovargiui;
• Esant stresui, stipriems išoriniams dirgikliams ar sergant mažyliui;
• Ilgų kelionių metu, kuomet iš tiesų gali būti tokie atvejai, jog niekaip negalėsite pasitelkti natūraliuosius būdus;
• Jeigu mama rimtai pavargo ir ketina nuleisti rankas bei atsisakyti natūraliosios higienos. Tuomet siūloma „pailsėti“ ir trumpam pereiti prie sauskelnių, o ilgai netrukus, atsigavus, vėlgi grįžti prie savojo tikslo;

„Gyvenimas be sauskelnių“, kaip rašo Ingrid Bauer, tai nereiškia, jog pasinaudojimas sauskelnėmis tampa neatleistinu. Visada yra galimybė rinktis. Be to, svarbus niuansas, vaikučiai nusipelnė turėti laimingus ir pailsėjusius tėvus. Todėl, iškilus tom sunkiom situacijom, galite pagalbos ir atokvėpio paieškoti spintelėje ar stalčiuke su vystyklais/sauskelnėmis ;)

Nuotraukos iš: http://www.fuzbaby.com/ ir http://www.nd.edu/~ois/PhotoContest/2004/Most%20Humorous.htm

Kritiniai momentai

Į eterį planavau paleisti straipsnelį kita tema nei rašau dabar, tačiau aplinkybės pakeitė planus. Šis man tapo aktualesnis.

O gi mums dygsta dantukai... Šeši iš karto... Ašarų pakalnių būna, ir ne viena... Be viso to aplankė mus ir Rota virusas... O paskui slogelių buvo, tekėjo upėmis... Jei klausiate, kodėl gi čia Jums „bėdijuosi“? Atsakau: o gi visa tai labai stipriai ir ryškiai įtakoja natūraliąją higieną. Įsivaizduokite - Jūsų, rodos, jau visai šauniai įvaldytus įgūdžius staiga ima griauti stipri jėga. Tai turbūt tas vienintelis didelis trūkumas, kuomet natūralioji higiena gali tapti sunkiai įgyvendinama ar net kankinančia. Tik kantrybė gali pagelbėti ir išlaikyti mamos entuziazmą. Viskam praėjus atsikvėpiau ir pasidžiaugiau – manau, išmėginimą atlaikiau.

Dėl visos tos eskadrilės bėdų-bėdelių mano mažylė irzli, na, ir suprask - galvoju sau ­­­- ar dantukas, ar slogytė kankina, ar sysiu nori... Sodinu ant puodo. Šnypštas... nieko :) Lipa nuo puodo, verkalioja zyzelioja. Signalai susimalė – mąstau sau. Stebiu kas bus toliau. Nešioju, žaidžiu, laukiu... Signalas! Meta žaidimą ir ima zysti, tiesia rankas ir kojas pirmyn prieš save (jau minėjau, tai Paulinos aiškiausias, ryškiausias signalas). Puodukas šalia, imu ir pasodinu ant jo. Ssssss.... yra! Kaip senais gerais laikas.... palengvėja ant dūšelės. Vadinasi, jai tiesiog sunkus etapas - pasakiau sau - ko gi norėti. Tądien įsakiau sau būti kantriai ir nesisieloti dėl nepagautų sysiukų. Apskritai dažnai sau sakau – vaikui reikalinga rami mama, pamėgink tokia būti :)
Taip, iš tiesų, yra ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Bet kur gi trūkumų nebūna...?! Blogiausia tai, jog dažniausiai būtent trūkumai labiausiai nugąsdina, nesvarbu, kad jų tik vienas kitas, o privalumų keliagubai daugiau. Bet juk ta porelė trūkumų, rodos, tokia sunki, nepakeliama.... Nagi, vėl pažvelkime į viską atidžiau.

Mažulyčiai kūdikėliai sysioja net kas 10-15 min. Ilgiausi intervalai būna iki 30 min. Taip, iš tiesų, nugąsdina. Bus sakančių, jog teks visą dieną tik „gaudyti“. Tuomet pabandykite pradžiai bent dalinai – dienomis derinkite tai su vystyklais, tačiau nepamirškite ir tada stebėti kūdikėlio bei jo ritmų. Tai irgi suteiks daug asmeninės patirties ir bus naudinga ateityje. Būtent taip pradėjau aš.

O natūraliosios higienos trūkumą ligos, dantukų dygimo metu ir pan., manau, jau atskleidžiau rašinuko pradžioje. Norėčiau tik pridurti, jog tokiu atveju mamai pagelbėti gali parama iš šalies. Gal vyras, mama, anyta, draugė padės su vystyklų ir rūbelių skalbimu, pagamins pietus, o Jūs tiesiog būkite kartu su negaluojančiu vaikeliu, jam juk labiausiai reikia atidžios, ramios mamos.

Jei mano vyras pradžioje ignoravo mano raginimus prisidėti prie natūralios higienos ir sakė, jog nemokės, nesugebės, ir mieliau stebės bei džiaugsis pasiekimais iš šalies, tai dabar (manau, kai mažoji ūgtelėjo jam lengviau ir paprasčiau), grįžusi namo po neilgo išvykimo, randu pabudusią mažylę kruopščioje tėčio priežiūroje – su vystyklu kelnytėse, vėliau paaiškėja, kad pabudus ir puoduku buvo pasinaudota. Pagalvojau ­­- vadinasi, mano pasakojimai ne veltui, jau pamena, kad po miego mažoji nori sysiu :) puiku! Taigi, dabar galime visi kartu pasidžiaugti įdirbio rezultatais. :) Užkrėčiau ir vyrą. O kaip smagu šiandien buvo iš vyro išgirsti: „Kažko ji zyzelioja žaisdama, gal ji sysioti nori...?“ Beje, labai svarbu vyrus įtraukti kuo anksčiau, jie kartais atsitraukia tiesiog dėl nedrąsumo prieš trapią būtybę. Kartą viena mama puikiai pasakė: „neišeliminuokime vyrų“. Iš tiesų!

Kitas kritinis momentas būna atsiradus, taip vadinamajam, komunikaciniam streikui. Šis dalykas, kiek domėjausi, kaip ir neišvengiamas... Ateis laikas ir toks etapas natūraliojoje higienoje būtinai bus. Tai individualus dalykas, vykstantis individualiu laiku, jam iš anksto morališkai nepasiruoši :) Tiesiog vieną dieną vaikelis ima ir nustoja rodęs signalus, jis nebesako, kad nori arba tiesiog ima priešintis sėdimuisi ant naktipuodžio, jei tai vyresnio amžiaus mažylis... Kaip priežastis labai dažnai įvardijamas intensyvus vystymasis, t.y. pvz. mokymasis sėdėti, ropoti, stovėti, vaikščioti ir kt. Mažylis taip stipriai siekia tikslo, mokosi arba tiesiog taip susidomėjęs veikla ar pasiekimu, jog prašymasis sysiu/kaku jam tampa absoliučiai antraeiliu dalyku... (mamos nelaimei :) ). Viename lenkiškame tinklapyje radau įdomų paaiškinimą, kodėl tuštinimasis tokiu atveju tampa antraeiliu. Ieškant atsakymo siūloma grįžti į gilią tolimą praeitį, kuomet gyvybiškai svarbūs instinktai, tokie kaip judėti pirmyn, bėgti, sprukti, buvo gerokai svarbesni nei natūraliosios higienos poreikiai... tokia neva išgyvenimo prigimtis.... gal ir tiesa :) :)

Tai ką gi daryti mamai priėjus tokį etapą? O gi kantrybė čia visagalė. Jei ji pakankamai tvirta, puiku, viskas įveikiama. O jei yra kitaip – gal tiesiog visų pirma nusiraminkite ir, surinkusi krūvelę šlapių vystyklų ar rūbelių, įjunkite skalbimo mašiną. Mažyliui pasiūlykite įdomią veiklą ar miegelio, o sau – puodelį arbatos. Paguodžianti informacija: tai dažniausiai trunka neilgai, gal dieną kitą. Vėliau grįžtama prie įprastos komunikacijos. Nors, žinoma, būna įvairiai. Tiesiog stebėkite, įsiminkite viską – vėl atėjus tokiam etapui, jį greičiau atpažinsite, bus mažiau streso.

Mums tokie etapai buvo. Trukdavo nuo pusdienio iki dienos. Apima keista savijauta. Imu galvoti kas ne taip. Įprasta ieškoti priežasčių. Natūralios higienos atveju jos nesudėtingai randamos. O jeigu tai ne aukščiau minėtos priežastys - tai gal devyndarbė voveraitė mama tiesiog aiškiai per mažai skiria dėmesio... vaikučiai už tai oi kaip „baudžia“... :)

Na, o dabar prisiminkime tą gėrį, dėl kurio verta mažylius mokyti natūraliosios higienos:

• Mama išmoksta ypač anksti suprasti bei išjausti mažylio poreikius. Tai gamtos dovana padedanti bendrauti su kūdikiu ir suteikianti daug džiaugsmo, abiems pusėms: aš suprantu – mane supranta.
• Mažylis natūraliai, be prievartos ima suvokti bei jausti savo kūną ir greičiau tampa savarankišku.
• Sveika ir švari kūdikio oda.
• Kūdikiui patogiau būti be vystyklo ar sauskelnių, tiesiog su rūbeliais ar nuogu užpakaliuku – natūralioji higiena suteikia tokia galimybę.
• Ūgtelėjusio mažylio nereikės mokyti puoduko/tualeto reikalų. Kaip žinia šis etapas sunkus abiems pusėms – juk kažkodėl vieną dieną tėveliai ima prašyti nedaryti į sauskelnes....
• Be abejonės taupu – jokių ar minimumas vienkartinių sauskelnių. Daugkartiniai vystyklai ar kelnaitės greitai atsiperka, be to gali puikiai pasitarnauti ir draugių vaikučiams.
• Tikrai ekologiška. Tačiau čia kaip neabejotinai ekologišką variantą iš tiesų esu linkusi įvardyti tą tikrąją natūraliąją higieną – nei vienkartinių, nei daugkartinių vystyklų, kur taip pat pasitelkiama gamyba ir pan. Tai trečiasis variantas, siūlantis daugiausiai ekologijos. ...Apskritai, ar šiais laikais žmogus sugeba gyventi iš ties ekologiškai? Per giliai įbrista, sakyčiau. Bet pradėkime nuo esminių dalykų ir planeta Žemė lengviau atsikvėps.

Nuotrauka iš: http://www.parentsconnect.com/

Kūdikio ir mamos signalai

"Kaip sužinoti, kad vaikelis nori? Kaip viskas vyksta?“ – tai dažniausiai kylantys klausimai.

Būdų, kaip iš dar nekalbančio mažylio sužinoti, jog jis nori „sysiu“ ar „kaku“, yra ne vienas. Dažniausiai vaikelis signalizuoja ne vienu iš šių būdų, o pasitelkia bent porą ar kelis. Taip pat augant vienus signalus pakeičia arba papildo kiti. Tai iš tiesų dinamiškas dalykas, tačiau mamos su laiku vis labiau įgunda ir tampa iš tiesų atidžios ir supratingos, greitai prisitaiko prie pokyčių. Čia tiesiog būtina intensyvi komunikacija su vaikeliu ir, žinoma, stebėjimas.

Praktikuojant natūraliąją higieną, kaip taisyklė, būtini yra šie elementai: nuolatinis vaikelio stebėjimas ir dėsningumų atradimas, kūdikio signalų bei kūno kalbos supratimas, ritmų žinojimas, intuicija bei mamos signalai/raginimai.

Atidžiai stebint kūdikį nesudėtingai atrandami dėsningumai, kurie mus išmoko žinoti, kada kūdikis nori. Pakanka kurį laiką stebėti, kaip kūdikis elgiasi šlapinantis, tuštinantis ir koks jos elgesys besiruošiant tam. Taip pat lengvai randamas šių gamtos reikalų ryšys su kitais kūdikio gyvenimo momentais: daugelis vaikučių tik pabudę iš miego nori „sysiu“ ir/ar „kaku“, taip pat didelė dalis prašosi ilgai netrukus po valgymo. Labai maži kūdikėliai tuštinasi žindymo metu, kuomet labai atsipalaiduoja ir nusiramina.

Kuomet tėvai tik pradeda stebėti savo mažylį, pirmiausia, kaip taisyklė, juos nustebina faktas, jog jis iš tiesų gali „prašytis“ ir išreiškia tai signalais. Nors kiekvienas vaikutis yra labai individualus, atrandami bendri dėsningumai signaluose bei kūno kalboje. Atkreipiu dėmesį į tai, kad šalia šių signalų kiekviena mama dažniausiai atranda dar individualių, nepaminėtų signalų. Natūrali higiena puiki komunikacijos mokykla bendraujant su vaikeliu, reikalaujanti tiesiog daugiau atidumo ir įsiklausymo.

*** *** ***

APIE SIGNALUS

Kūdikėlio signalai dažniausiai tokie:

• Kūnelio išrietimas, išsitiesimas;
• Spyris kojytėmis, abi sulenkiant ir staigiai ištiesiant. Toks spyris aiškiai skiriasi nuo įprastų pasispardymų;
• Veido grimasos (jos su laiku nesudėtingai atpažįstamos);
• Besikartojantis krūties paėmimas ir paleidimas žindymo metu;
• Įtempinėjami pilvelio raumenys;
• Žvilgsnis, primenantis vidinį susikoncertavimą, lyg stiklinis žvelgimas prieš save;
• Staigi ramybės būsena, aktyvumo sumažėjimas arba priešingai staigus energijos antplūdis (beje, kiek aš pastebėjau, mano dukrelei ramybės būsena būna jau proceso metu. Tokiu atveju svarbu nenugąsdinti vaiko, jo staigiai nečiupti, juk nieko baisaus nenutiko, „šlapias faktas“ ir tiek, mokykla mamai :) );
• Žvilgsnis, sukoncentruotas tiesiai į suaugusįjį;
• Pabudimas iš miego;
• Keli „pasysioti“ lašai ir toliau sekantis sulaikymas;

Vyresnis vaikelis „prašosi“ taip:

• Bežaidžiant vaikelis ima staiga zyzti, tampa irzlus, meta užsiėmimą, bando į save atkreipti dėmesį;
• Išsirietinėja rankose, o būdamas nešioklėje bando iš jos išsilaisvinti, lyg norėdamas išlipti, nerimsta;
• Gali laikytis už pilvelio ar genitalijų srities;
• Rausta ir steni (tai vienas aiškiausių signalų :) Atkreipiu dėmesį, jog tokiu atveju reikalas gali būti žaibiškai padarytas, tačiau mama neturi paniškai stverti vaiką ar šaukti „palauk!“ :) :) Vaikelis ramiai, lėtai paimamas, nuvelkamas rūbelis ir laikoma sakant „aaa“. Net jei pavėluota, siūloma vaikelį dar palaikyti ir pašnibždėti jam, dažnai reikalas būna ne iki galo išbaigtas (sakau iš savo patirties, žinoma, gali būti visaip). Be to, taip mamos skleidžiamas garsas susiejamas su veiksmu);
• Atropoja/ateina iki mamos, tūpia ar pasiprašo ant rankų, o jose sėdasi į įprastą jam tualeto pozą;
• „Bezdaliukų artilerija“ (o ypač jei jie, kaip aš pati sakau, su „kvapeliu“) - kaip taisyklė besiartinančio „kakio“ signalas;
• Mano dukrelė, kai nori „sysiu“ ar „kaku“, staiga bežaisdama ant grindų ar sėdėdama maitinimo kėdutėje, vienu metu prieš save į priekį ištiesia rankytes ir kojytes ir taip sėdėdama „zyzena“. Tai vienas iš aiškiausių jos signalų.
• Taip pat kaip signalą priimu, jei dukrelę staiga lyg supurto, dažniausiai tai būna „kakio“ signalas.

Beje, stiprus verksmas, rėkimas, šaukimas, kaip taisyklė nėra signalai. Sveikam vaikeliui tualeto reikalai neturi sukelti diskomforto. Įprastai, išskyrus viduriukų užkietėjimus ar dieglius, visas šitas reikalas atliekamas ramiai.

Jeigu vaikeliui siūloma „sysiu“ ar „kaku“, o jis iš tiesų to nenori, jis irgi tai aiškiai parodys: laikomas rankose suks i šoną galvytę, išsitiesinės rankose ir kitaip priešinsis. Vadinasi ne laiku. Didesni vaikučiai, žinoma, tiesiog atsikels nuo puoduko ir nueis sau.

Kalbant apie laiko intervalus, ritmą, t.y. kaip dažnai vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“, dažniausiai mamų tarpe pateikiama tokia informacija:

• 10-15 min po valgymo (labai mažyčiai kūdikėliai, kaip minėjau, ir valgymo metu);
• Kūdikių intervalai tarp „sysių“ svyruoja nuo 15 iki 30 min. Kiek vyresni vaikai gali prašytis intervaluose nuo 30 min. iki 1 val. ar daugiau. Taigi, kuo vaikelis didesnis, tuo intervalai dažniausiai ilgėja, juk kartu su mažyliu auga ir šlapimo pūslė;
• Po miego (tiek nakties, tiek dienos) „sysiu“ nori visi mažyliai, tik vieni tai nori daryti iš karto, kiti gi po keleto minučių;
• Iki pietų meto vaikai „sysioja“ dažniau nei popiet;
• Kalbant apie „kakį“ – daug individualios informacijos. Vienos mamos žino, jog vaikelis tuštinasi 1-2 kartus dienoje, dažniausiai ryte, kiti gi priešingai - popiet.... Kūdikėliai iki 2-3 mėn. labai dažnai „pakakina“ žįsdami krūtį. Taigi, tai iš tiesų labai individualu ir kinta vaikeliui augant.

Neatskiriama nuo laiko pojūčio yra mamos intuicija. Apie ją rašiau atskirą straipsnelį. Intuiciją pavadinčiau visa apjungiančiu elementu. Tai iš tiesų didelė jėga, stebuklinga gamtos dovana, belieka tik į ją įsiklausyti, o rezultatai kalbės patys už save.

Natūralioje higienoje, kaip komunikacijos dalis, svarbūs yra ir mamos signalai, šnabždėjimas. Kuomet vaikelis daro „sysiu“ ar „kaku“, mamos intuityviai kartu „steni“ ar „sysioja“ :), t.y. sako „sss“, „sisisi“, „aaa“, „eee“ ir pan. Tai sakyčiau būtini signalai, taip vaikelis mokosi suprasti, jog mama siūlo ar prašo. Mano mažylė ne retai, nors ir įsijautusi į įdomų užsiėmimą ar būdama svečiuose, pamiršta apie tualeto reikalus net iki 2 val. Tuomet aš pasodinu ją ant puoduko ir pasiūlau šnabždėdama. Ilgai laukti netenka. Bet... būna ir tokių situacijų, kad ta vykdyta veikla būna tokia įdomi, jog ir po dviejų valandų pertraukos bandoma lipti nuo puodo net nepabandžius padaryti. Tokiu atveju suprasdama, kad tai tik kaprizas dėl norimos veiklos, tą veiklą pritraukiu prie puoduko - tuomet ramiai viskas padaroma. Tačiau nežinau, kaip tai vertinti, teisingai elgiuosi ar ne. Na, bet mažylė rami ir reaguoja į mano veiksmus taikiai, mūsų komunikacija nepašlijo, taigi kol kas tokiais atvejais nieko ir nekeičiu.

Mažyčiai kūdikėliai kaip mamos signalą/siūlymą priima jų nugarėlės atrėmimą į mamos pilvą, laikant tuštinimuisi patogioje pozoje. Tai kartu padeda ir lengviau įtempti pilvelio raumenis bei taip išsituštinti (pamenate pirmame straipsnelyje rašiau apie lotoso pozą ankstyvoje kūdikystėje? Laikant joje vaikelis taip pat atsiremia nugara į mamą).
Esu skaičiusi, kad kai kuriose gentyse mamos, laikydamos mažylius nugaryte atremtus į savo pilvą, dar lengvai ir švelniai pučia jiems į pakaušį, lyg nuramindamos. Tai irgi su laiku gali tapti puikiu signalu.
Kai kurie mažyliai kaip signalą suvokia, kai imama juos iki pusės nurenginėti. Tuomet jie jau savotiškai pasiruošia, o mamai sužnibždėjus, ledai ir pajuda :) Štai ir padaryta :)

Jau kartą viename straipsnyje minėjau natūralios higienos susiejimą su gestų kalba (babysign). Esu skaičiusi apie tai, jog mamos taiko šį metodą ir vaikai mielai priima šį gestą-signalą-ženklą, reiškiantį tualeto reikalus (aš pati to gesto nežinau, bent internetas, manau, padės besidomintiems). Toks metodas gali būti taikomas nuo 8 mėn. bei labai pagelbėti, juk mums įprasta komunikacija su vaikeliu kaip taisyklė prasideda nuo 16 – 18 mėn. Na, o dėka natūraliosios higienos mamos turi unikalią galimybę susikalbėti su vaikeliu jau nuo pat gimimo... ar gi ne nuostabu?

Nuotrauka iš: sewliberated.typepad.com

Apie intuiciją

Rašydama šį, kaip pati pradedu pastebėti, jau ne visai dienoraštį, labai noriu tiems, kam natūralioji kūdikių higiena kelia susidomėjimą, perteikti mano šokias tokias praktines žinias bei turimą informaciją, kuri galėtų pagelbėti atsakymų ieškantiems tėvams. Mėginsiu kiek įmanoma suprantamiau sudėlioti mozaikos detales ir įtikinti :), jog tai iš tiesų paprasčiau nei kužda stereotipai ar baimės, ir kad tai gali duoti daug daugiau nei tik higieną. Bent man higiena nėra ta varomoji jėga, kuri skatina tapti supratingesne mama. Taip gyvenu ir elgiuosi tiesiog intuityviai.

Būtent intuicija yra pagrindinis mano pagalbininkas. Kiek teko girdėti ar skaityti, taip dažniausiai būna ir kitoms mamoms (ar tėčiams). Patarimas: jau ne kartą esu suklydusi ir nepasiūliusi mažylei „ssss“ ar „aaa“ laiku, nes nepaklausiau savo nuojautos.

Jeigu atrodytų nežinia dėl ko į galvą šauna staigi ir aiški mintis, jog galbūt Jūsų mažylis nori nusilengvinti, patikėkite savimi ir pasiūlykite jam tai. Nesakau, kad nutinka nuolat būtent taip, bet dažnai. Be to, su laiku ateina tiesiog kažkoks lyg žinojimas, jog vaikelis nori. Bet tas žinojimas vėlgi, sakyčiau, intuityvus. Man sunku pasakyti, ar tai ateina dėka tos pačios intuicijos, ar tiesiog laiko nuojauta, kad jau praėjo tam tikras laiko tarpas ir mažylis vėl nori „sysiu“ ar „kaku“. Bet išmokau save girdėti. Skeptikams atsakau – taip, būna visko :) Kartais aplinkos trikdžiuose paskendusi mama ima ir prašauna :) Mano dukrelė tada aiškiai parodo - „mama, aš visai nenoriu“, tiesiog ima keltis nuo puodo, taip kaip sugeba (juk dar nevaikšto). Aš jos tiesiog atsiprašau ir pasakau: „kai norėsi, pasakyk mamai“. O kai būdavo visai mažutė ir aš laikydavau ją virš kriauklės lotoso pozoje, tuomet tokiu „nepataikytu“ atveju ji tiesdavo kojas ir suzyzdavo, suprask – nenori. TAČIAU, nieko blogo apsigauti ir švelniai pasiūlyti. Taip lavinama nuojauta ir bendravimas su vaikeliu. Juk tai komunikacija, vaikelis labai aiškiai pasakys, jog ne laikas.

Taigi, savotiški signalai intuicijos lygmenyje būtų:

• Ateina staigi ir aiški mintis, jog vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“ arba kyla klausimas „ar jis nenori „sysiu/kaku“?
• Laikant vaikelį staiga pajuntate drėgmę, šilumos jausmą ant savo kūno, lyg mažylis būtų Jus „papuošęs“. (Tai dažnas aiškus signalas, pasiūlykite kol nepapuošė ;) Tik nepasiduokite, žinoma, paniškai baimei būti „apsysiotai“, tuomet tai taps ne signalu, o baime. Nepamirškite, jog tokie reti „nepataikymai“ lengvai išskalbiami ir išdžiovinami, drąsiai mokykitės).
• Staiga pajuntate tiesioginio kontakto su vaikeliu poreikį, norite jį paimti, nors esate labai įnikusi į pašalinę veiklą ar darbą.

Ką apie intuiciją rašo Ingrid Bauer („Diaper free“)?

Man labiausiai įsiminė tezė, jog intuicija auga, jeigu ja naudojamasi. Kiekvienas truputį padirbėjęs gali ją išlavinti. Juk intuicija, kaip kūdikis – ji neužauga per sekundės dalį, bet palaipsniui, jeigu tam sudaromos palankios sąlygos. Mokydamiesi jausti save, savo kūdikį bei didžiulį pasaulį, tampame stipresniais bei gražesniais savo dvasia.

SVARBU: pakartotinai noriu pabrėžti, jog natūrali higiena negali virsti baiminga kova su „šlapiais faktais“. Jeigu bijosite „prašauti“ ar „nepagauti“, jausitės susirūpinusi, nerami, tai pajus ir mažylis. Vaikai nemėgsta griežtos kontrolės bei grubaus įsimaišymo, tuomet jie ima priešintis net tuomet, kai nori nusilengvinti. Vaikelio protestas gali tapti ta nelemta nusivylimo natūralia higiena priežastimi. Vaikai tiesiog nuostabūs sutvėrimai bei labai atviri, momentaliai parodo, kas nepatinka ar ne vietoje ir ne laiku. Reaguokite į tai, taip nenuklysite nuo teisingo kelio. Prievarta ir baimė – klaidinga strategija. Tiesiog įsiklausykite į intuiciją ir tobulinkite ją. Mamos intuicija remiasi tik meile, čia negali būti baimės dėl šlapios lovos ar kilimo (lovą tiesiog užklokite tinkamai, pvz. vilnos pledu, jis nepraleis drėgmės, o kilimas puikiai išsivalys šiltu muilinu vandeniu, arba laikinai jį tiesiog suvyniokite, ir dulkių bus mažiau). Jeigu gyvensite baimėje, jog namai turi tik blizgėti, būti nepriekaištingai sterilūs ir švarūs, tai tuomet ar apskirtai sugebate sukurti laisvą ir laimingą aplinką vaikeliui?
Tikiu, girdėtas bus posakis, jog vaikai būna dviejų tipų - švarūs ir laimingi.

Nuotrauka iš: www.babiestoday.com