Kelelis tolimas, kelelis artimas... Žiemos metas.

Natūralioji higiena už namų ribų – vienas aktualiausių klausimų, kurios išgirstu. Ir nieko keisto. Juk toks gyvenimo būdas, nenaudojant jokio vystymo, tik rūbelius, arba pasitelkiant daugkartinius vystyklus, asocijuojasi su nuolatine kova už „sausą būvį“ bei nenutrūkstamu šlapumu ir skalbimu. Ir visa tai, kaip dažniausiai įsivaizduojama, virti gali tik namuose. Bet gali būti ir kitaip...

Su dukrele keliaujame, važinėjame tolimesnius ar artimesnius atstumus nuo mažens. Taip, aš anuomet naudojau vienkartines sauskelnes ir pirmaisiais mėnesiais apskritai simuliuodavau, manydama, kad man nebus kur ir kaip pasiūlyti mažylei nusilengvinti. Be to, ji man rodės tokia maža. Vis keldavau sau klausimą - ar „susišnekėsime“ vietoje ir laiku. Nepasitikėjau savimi, taip pat per mažai žinojau. Savo atvejį dažnai vadinu: pirmas vaikas – pirmas blynas. Todėl dabar galiu duoti tokį patarimą: jeigu nepasitikite savimi, naudokite vienkartinę sauskelnę, tačiau ir toliau siūlykite vaikeliui atlikti gamtinius reikaliukus ne į jas. Svetimoje aplinkoje dar labiau suaktyvinkite visus „imtuvus ir siųstuvus“ ir gaudykite vaikelio signalus bei siųskite jam savuosius. Nenutraukite to, ką darėte iki tol - kam gi klaidinti mažylį bei trikdyti tarp jūsų vis stiprėjantį bendravimą. Net jei ir keičiasi aplink jus aplinka, miestai bei šalys, tegu Jūsų mažylis ir toliau jaučiasi saugiai, galėdamas pranešti apie savo poreikius. Juk šalia yra mama – tvirtovė – visada apsauganti, suprantanti, pagelbėjanti.

Žiema, be abejonės, yra bene sudėtingiausias laikas natūraliajai higienai. Šaltis, nemažas kiekis rūbelių apsunkina tolimesnes keliones, todėl būtina prisitaikyti prie mažylio. Ypač maži vaikučiai be abejonės pareikalaus iš Jūsų didesnio lankstumo ir, greičiausiai, labiau apribos Jūsų mobilumą bei ilgesnius išvykimus. Tačiau visais atvejais visų pirma siūlau mėginti prisitaikyti.

Papasakosiu apie savo šios žiemos patirtis. Tačiau nepamirškite, kad mes jau ne tokie maži, mums dabar 11,5 mėnesiuko, žiemos pradžioje buvo 10 mėn.. Tokio amžiaus vaikutį natūraliojoje higienoje priskiriu prie labai supratingo amžiaus žmogiukų.

Taigi, visų pirma apranga – lengvai atsegama ir nurengiama apatinė kūno dalis. Kuo mažiau nepatogumo, streso bei kuo daugiau spaudžių, sagučių, užtrauktukų, palengvinančių greitą užpakaliuko apnuoginimą (tai taikytina, beje, ir šilto metų laiko rūbeliams). Juk tuomet labai patogu užbėgti į kokią kavinę, draugų ar savo namus ir vėl išjudėti toliau. Ir apskirtai, linkiu kuo daugiau išradingumo. Puikiai pasitarnauja hermetiškas indas ar puodukas įšildytame automobilyje. Na, o šį saulėtą, nors vis dar snieguotą, savaitgalį pasinaudojome saulutės įšildytu šiltnamiu draugų sode :). Taigi, žiemos iškyla pavyko be didesnių trukdžių. Tačiau, vėlgi pasikartosiu, jog mano dukrelė jau ne maža, pūslė išlaiko šlapimą jau net iki 2-2,5 ar net 3 val. Mažylė išlieka linksma lyg niekur nieko (artėjant trečiajai valandai, žinoma, poreikis tampa labai aiškus, bet taip ilgai retai tekę išbūti). Todėl mūsų žiemos pasivaikščiojimai vienkartines sauskelnes pavertė daugkartinėmis. Grįžtame sausom vienkartinėm kelnaitėm (nors jos ir atrodo suveltos bei nutrintos, tačiau pasitarnauja žiemos metu vėl ir vėl). Taigi, po išvykos, jau kaip taisyklė, pasysiojame namuose į naktipuodį. O jeigu reikalas visgi prispaudžia ir sysiaus labai užsimanoma dar kelyje, puodukas šalia krepšyje, tad pasinaudojame juo automobilyje prieš pajudant namo. P.S. bet vis nesuprantu pati savęs... po žiemos pasivaikščiojimų grįžtame namo sausomis vienkartinėmis, bet vis tiek jas uždedu.... ir iš kur tas abejojimas savimi....? Akivaizdu - yra kur tobulėti...

Vienas įdomus dalykas, kurį mano vyras apibūdino taip: ką norėjai, tą ir turi. Šį savaitgalį, jau minėto žiemos pikniko metu, puoduko kartu nepasiėmiau. Maniau: lauke jo nereikės, netoli draugų namai, nueisime ten, prieš išvažiuojant pasysiojom ir pakakojom (būtina sąlyga prieš išjudant iš namų!), taigi, pirmas dvi valandas viskas bus puiku. Praėjus 1,5 val. – aliarmas. Ašaros, nes labai norima sysiu, iki draugų namų gabaliukas, o sysiaus norima jau dabar. Ėmiau ieškoti išeities iš nevilties - palaikiau mažylę ore už šlaunų, lyg siūlydama sysiaus. Maniau, tegu pasysioja i sauskelnes, vėliau pakeisiu į kitas. Juk akivaizdu, kad jai taip spaudžia pilvuką, zyziukas vis stiprėja... atsisakoma sysioti į sauskelnes... (veiduke nematau jokio mimikos požymio, rodančio, jog mažylė sysiotų). Zyziukas stiprėja ir tampa akivaizdu, jog būtina tuoj pat kažkur pasysioti, nes iš akelių jau rieda pupos. Čia ir pakliuvo akiratin šiltnamis, išgelbėjęs situaciją. Po visko vyras ir prabilo apie tai, jog turiu, ko mokiau, ir rezultatas akivaizdus - mažylė įvaldė savo kūną.

Tuo metu man galvoje sutvisko kažkur skaityta informacija apie „švaraus lizdo“ instinktą, ypač stipriai veikianti už namų ribų. Vaikai, pratinami prie natūraliosios higienos, labai greitai pripranta prie švaraus užpakaliuko ir nenori daryti po savimi. Jei visgi mama nesupranta, nenugirsta, praleidžia signalą, ji, žinoma, praturtinama „šlapia dovanėle“. Bet mums tai nutinka tik namie...

Ir dar. Vis sau kartoju, na kokie tie vaikiukai sumanūs. Kaip dažnai juos veltui priskiriame prie labai mažų ir neva dar mažai suprantančių... Mūsų atveju namuose kritiniai momentai pasitaiko, pasaulio pažinimas, dantukai, mamos reakcijų tyrinėjimas, padaro savo ir šlapių kelnyčių būna, bet juk iš to abi pusės ir mokosi. Tačiau aš labai žaviuosi tuo, kaip šią žiemą mažylė puikiai pramoko valdyti savo kūną. Kaip aiškiai ji man parodo, kad pasivaikščiojimas, išvykimas ir pan. baigtas ar laikinai nutraukiamas, nes mažasis užpakaliukas turi svarbu reikalą!

Ne visos žiemą traktuoja kaip sudėtinga metų laiką. Vakar savo akimis mačiau mamą, kurį pasiūlė dukrelei sysiaus už namo kampo, kur nepučia vėjas. Mažylė atliko reikalą ir nutipeno toliau (beje, ji vilkėjo dviejų dalių kombinezoną, kurį iš tiesų lengva nuvilkti). Užsienio šalių mamų blog‘uose skaičiau, kad jos taip pat nekelia sau problemų žiemą. Mamos iš Kanados puikiai prisitaikę, „šikniukai“ užgrūdinti, taigi viskas vyksta non stop. O ką jau kalbėti apie žavingą Kinijos gyventojų prisitaikymą (pritūpus viskas nesudėtingai atsidengia :)) Taigi, šaltesni orai čia nebaisūs ir netrukdo natūraliems dalykams :). Tik, mėginu spėti, lietuviškiems -25°C tai kažin ar tiktų... Bet šiaip tai labai dėmesio vertas rūbas, padėsiantis švelnesniu oru ar namie. Tokias kinietiško tipo kelnes galite pasiūti pati.

Su pačiais mažiausiais labai patogu ir saugu natūraliąją higieną praktikuoti pasitelkiant vaikjuostę. Pati vaikjuostės nenaudojau, bet apie jos privalumus natūraliojoje higienoje labai daug kur rašo. Vėlgi, kalbant apie žiemos metą su pačiais mažiausiais vaikučiais, pabrėšiu, jog rekomenduojami trumpesni pasiaikčiojimai, užpakaliuką, dėl visa ko, apgaubiant gerai sugeriančiu vystyklu, neperšlampančiu įdėklu ir vilnos kelnaitėmis. Vaikjuostėje vaikelio signalai būna labai aiškūs. Be to, kaip patyrusios mamos rašo, kažkodėl būtent vaikjuostėje net patys mažiausi išbūna sausi ilgiau nei gulinėdami namie (spėjama, jog prispaudimas prie mamos atitinkamai spaudžia pūslę, padeda sulaikyti, o gal vėlgi puikiai veikia „švaraus lizdo instinktas“). Na, o jei vaikelis vaikuostėje užmiega, tuomet iš tiesų galite nusiraminti, jog pasivaikščiojimas pailgės. Kol mažylis miega tvirtai, net ne krutėdamas, galite būti ramesnė - miego hormonas šalinimo funkcijas taip pat „užmigdo“. Net jei vaikelis staiga pabustų ir tuoj pat nusišlapintų, namo tikrai spėsite grįžti nepersišaldę.

Natūralioji higiena už namų ribų nesudėtinga, jeigu: tėvai nesusivaržę bei nekreipia dėmesio į tokius atvejus, kaip kartais pasitaikantys trečių asmenų komentarai; jei bus pakankamai išradingi bei apmastę galimas situacijas, vietas, kur bus įmanoma padėti vaikučio poreikiams; bei jeigu su savimi turės sausų rūbelių, jei maža kas ir nestresuos dėl "nesėkmių"... p.s. dar nepamirškite tinkamai "apsiginkluoti" pasisvečiavimams kitų namuose, ypač kur neauga vaikučiai. Čia dažniausiai sutinkamas padidintas jautrumas dėl kilimų, baldų ir kt. :) Tad storesnis vystyklas gal ir nepakenks, jei prisibijote, jog užsišnekėsite ir... kartais plepioms mamoms taip būna... ;)

Ir dar - yra atvejų kuomet mamos naudojimąsi gerai sugeriančiomis daugkartinėmis ar vienkartinėmis sauskelnėmis įvardija kaip atleistiną :) ir protingą:

• Pradiniame etape, kuomet natūraliosios higienos dar tik mokomasi;
• Nakties metu, jeigu mažylis nemėgsta būti keliamas iš lovytės ir nešamas pasysiojimams (p.s. mums kartais taip būna) arba jei mama kietai miega, negirdi tik ką nubudusio mažylio ir šis pasišlapina lovoje. Taip pat esant dideliam mamos nuovargiui;
• Esant stresui, stipriems išoriniams dirgikliams ar sergant mažyliui;
• Ilgų kelionių metu, kuomet iš tiesų gali būti tokie atvejai, jog niekaip negalėsite pasitelkti natūraliuosius būdus;
• Jeigu mama rimtai pavargo ir ketina nuleisti rankas bei atsisakyti natūraliosios higienos. Tuomet siūloma „pailsėti“ ir trumpam pereiti prie sauskelnių, o ilgai netrukus, atsigavus, vėlgi grįžti prie savojo tikslo;

„Gyvenimas be sauskelnių“, kaip rašo Ingrid Bauer, tai nereiškia, jog pasinaudojimas sauskelnėmis tampa neatleistinu. Visada yra galimybė rinktis. Be to, svarbus niuansas, vaikučiai nusipelnė turėti laimingus ir pailsėjusius tėvus. Todėl, iškilus tom sunkiom situacijom, galite pagalbos ir atokvėpio paieškoti spintelėje ar stalčiuke su vystyklais/sauskelnėmis ;)

Nuotraukos iš: http://www.fuzbaby.com/ ir http://www.nd.edu/~ois/PhotoContest/2004/Most%20Humorous.htm

Kritiniai momentai

Į eterį planavau paleisti straipsnelį kita tema nei rašau dabar, tačiau aplinkybės pakeitė planus. Šis man tapo aktualesnis.

O gi mums dygsta dantukai... Šeši iš karto... Ašarų pakalnių būna, ir ne viena... Be viso to aplankė mus ir Rota virusas... O paskui slogelių buvo, tekėjo upėmis... Jei klausiate, kodėl gi čia Jums „bėdijuosi“? Atsakau: o gi visa tai labai stipriai ir ryškiai įtakoja natūraliąją higieną. Įsivaizduokite - Jūsų, rodos, jau visai šauniai įvaldytus įgūdžius staiga ima griauti stipri jėga. Tai turbūt tas vienintelis didelis trūkumas, kuomet natūralioji higiena gali tapti sunkiai įgyvendinama ar net kankinančia. Tik kantrybė gali pagelbėti ir išlaikyti mamos entuziazmą. Viskam praėjus atsikvėpiau ir pasidžiaugiau – manau, išmėginimą atlaikiau.

Dėl visos tos eskadrilės bėdų-bėdelių mano mažylė irzli, na, ir suprask - galvoju sau ­­­- ar dantukas, ar slogytė kankina, ar sysiu nori... Sodinu ant puodo. Šnypštas... nieko :) Lipa nuo puodo, verkalioja zyzelioja. Signalai susimalė – mąstau sau. Stebiu kas bus toliau. Nešioju, žaidžiu, laukiu... Signalas! Meta žaidimą ir ima zysti, tiesia rankas ir kojas pirmyn prieš save (jau minėjau, tai Paulinos aiškiausias, ryškiausias signalas). Puodukas šalia, imu ir pasodinu ant jo. Ssssss.... yra! Kaip senais gerais laikas.... palengvėja ant dūšelės. Vadinasi, jai tiesiog sunkus etapas - pasakiau sau - ko gi norėti. Tądien įsakiau sau būti kantriai ir nesisieloti dėl nepagautų sysiukų. Apskritai dažnai sau sakau – vaikui reikalinga rami mama, pamėgink tokia būti :)
Taip, iš tiesų, yra ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Bet kur gi trūkumų nebūna...?! Blogiausia tai, jog dažniausiai būtent trūkumai labiausiai nugąsdina, nesvarbu, kad jų tik vienas kitas, o privalumų keliagubai daugiau. Bet juk ta porelė trūkumų, rodos, tokia sunki, nepakeliama.... Nagi, vėl pažvelkime į viską atidžiau.

Mažulyčiai kūdikėliai sysioja net kas 10-15 min. Ilgiausi intervalai būna iki 30 min. Taip, iš tiesų, nugąsdina. Bus sakančių, jog teks visą dieną tik „gaudyti“. Tuomet pabandykite pradžiai bent dalinai – dienomis derinkite tai su vystyklais, tačiau nepamirškite ir tada stebėti kūdikėlio bei jo ritmų. Tai irgi suteiks daug asmeninės patirties ir bus naudinga ateityje. Būtent taip pradėjau aš.

O natūraliosios higienos trūkumą ligos, dantukų dygimo metu ir pan., manau, jau atskleidžiau rašinuko pradžioje. Norėčiau tik pridurti, jog tokiu atveju mamai pagelbėti gali parama iš šalies. Gal vyras, mama, anyta, draugė padės su vystyklų ir rūbelių skalbimu, pagamins pietus, o Jūs tiesiog būkite kartu su negaluojančiu vaikeliu, jam juk labiausiai reikia atidžios, ramios mamos.

Jei mano vyras pradžioje ignoravo mano raginimus prisidėti prie natūralios higienos ir sakė, jog nemokės, nesugebės, ir mieliau stebės bei džiaugsis pasiekimais iš šalies, tai dabar (manau, kai mažoji ūgtelėjo jam lengviau ir paprasčiau), grįžusi namo po neilgo išvykimo, randu pabudusią mažylę kruopščioje tėčio priežiūroje – su vystyklu kelnytėse, vėliau paaiškėja, kad pabudus ir puoduku buvo pasinaudota. Pagalvojau ­­- vadinasi, mano pasakojimai ne veltui, jau pamena, kad po miego mažoji nori sysiu :) puiku! Taigi, dabar galime visi kartu pasidžiaugti įdirbio rezultatais. :) Užkrėčiau ir vyrą. O kaip smagu šiandien buvo iš vyro išgirsti: „Kažko ji zyzelioja žaisdama, gal ji sysioti nori...?“ Beje, labai svarbu vyrus įtraukti kuo anksčiau, jie kartais atsitraukia tiesiog dėl nedrąsumo prieš trapią būtybę. Kartą viena mama puikiai pasakė: „neišeliminuokime vyrų“. Iš tiesų!

Kitas kritinis momentas būna atsiradus, taip vadinamajam, komunikaciniam streikui. Šis dalykas, kiek domėjausi, kaip ir neišvengiamas... Ateis laikas ir toks etapas natūraliojoje higienoje būtinai bus. Tai individualus dalykas, vykstantis individualiu laiku, jam iš anksto morališkai nepasiruoši :) Tiesiog vieną dieną vaikelis ima ir nustoja rodęs signalus, jis nebesako, kad nori arba tiesiog ima priešintis sėdimuisi ant naktipuodžio, jei tai vyresnio amžiaus mažylis... Kaip priežastis labai dažnai įvardijamas intensyvus vystymasis, t.y. pvz. mokymasis sėdėti, ropoti, stovėti, vaikščioti ir kt. Mažylis taip stipriai siekia tikslo, mokosi arba tiesiog taip susidomėjęs veikla ar pasiekimu, jog prašymasis sysiu/kaku jam tampa absoliučiai antraeiliu dalyku... (mamos nelaimei :) ). Viename lenkiškame tinklapyje radau įdomų paaiškinimą, kodėl tuštinimasis tokiu atveju tampa antraeiliu. Ieškant atsakymo siūloma grįžti į gilią tolimą praeitį, kuomet gyvybiškai svarbūs instinktai, tokie kaip judėti pirmyn, bėgti, sprukti, buvo gerokai svarbesni nei natūraliosios higienos poreikiai... tokia neva išgyvenimo prigimtis.... gal ir tiesa :) :)

Tai ką gi daryti mamai priėjus tokį etapą? O gi kantrybė čia visagalė. Jei ji pakankamai tvirta, puiku, viskas įveikiama. O jei yra kitaip – gal tiesiog visų pirma nusiraminkite ir, surinkusi krūvelę šlapių vystyklų ar rūbelių, įjunkite skalbimo mašiną. Mažyliui pasiūlykite įdomią veiklą ar miegelio, o sau – puodelį arbatos. Paguodžianti informacija: tai dažniausiai trunka neilgai, gal dieną kitą. Vėliau grįžtama prie įprastos komunikacijos. Nors, žinoma, būna įvairiai. Tiesiog stebėkite, įsiminkite viską – vėl atėjus tokiam etapui, jį greičiau atpažinsite, bus mažiau streso.

Mums tokie etapai buvo. Trukdavo nuo pusdienio iki dienos. Apima keista savijauta. Imu galvoti kas ne taip. Įprasta ieškoti priežasčių. Natūralios higienos atveju jos nesudėtingai randamos. O jeigu tai ne aukščiau minėtos priežastys - tai gal devyndarbė voveraitė mama tiesiog aiškiai per mažai skiria dėmesio... vaikučiai už tai oi kaip „baudžia“... :)

Na, o dabar prisiminkime tą gėrį, dėl kurio verta mažylius mokyti natūraliosios higienos:

• Mama išmoksta ypač anksti suprasti bei išjausti mažylio poreikius. Tai gamtos dovana padedanti bendrauti su kūdikiu ir suteikianti daug džiaugsmo, abiems pusėms: aš suprantu – mane supranta.
• Mažylis natūraliai, be prievartos ima suvokti bei jausti savo kūną ir greičiau tampa savarankišku.
• Sveika ir švari kūdikio oda.
• Kūdikiui patogiau būti be vystyklo ar sauskelnių, tiesiog su rūbeliais ar nuogu užpakaliuku – natūralioji higiena suteikia tokia galimybę.
• Ūgtelėjusio mažylio nereikės mokyti puoduko/tualeto reikalų. Kaip žinia šis etapas sunkus abiems pusėms – juk kažkodėl vieną dieną tėveliai ima prašyti nedaryti į sauskelnes....
• Be abejonės taupu – jokių ar minimumas vienkartinių sauskelnių. Daugkartiniai vystyklai ar kelnaitės greitai atsiperka, be to gali puikiai pasitarnauti ir draugių vaikučiams.
• Tikrai ekologiška. Tačiau čia kaip neabejotinai ekologišką variantą iš tiesų esu linkusi įvardyti tą tikrąją natūraliąją higieną – nei vienkartinių, nei daugkartinių vystyklų, kur taip pat pasitelkiama gamyba ir pan. Tai trečiasis variantas, siūlantis daugiausiai ekologijos. ...Apskritai, ar šiais laikais žmogus sugeba gyventi iš ties ekologiškai? Per giliai įbrista, sakyčiau. Bet pradėkime nuo esminių dalykų ir planeta Žemė lengviau atsikvėps.

Nuotrauka iš: http://www.parentsconnect.com/

Kūdikio ir mamos signalai

"Kaip sužinoti, kad vaikelis nori? Kaip viskas vyksta?“ – tai dažniausiai kylantys klausimai.

Būdų, kaip iš dar nekalbančio mažylio sužinoti, jog jis nori „sysiu“ ar „kaku“, yra ne vienas. Dažniausiai vaikelis signalizuoja ne vienu iš šių būdų, o pasitelkia bent porą ar kelis. Taip pat augant vienus signalus pakeičia arba papildo kiti. Tai iš tiesų dinamiškas dalykas, tačiau mamos su laiku vis labiau įgunda ir tampa iš tiesų atidžios ir supratingos, greitai prisitaiko prie pokyčių. Čia tiesiog būtina intensyvi komunikacija su vaikeliu ir, žinoma, stebėjimas.

Praktikuojant natūraliąją higieną, kaip taisyklė, būtini yra šie elementai: nuolatinis vaikelio stebėjimas ir dėsningumų atradimas, kūdikio signalų bei kūno kalbos supratimas, ritmų žinojimas, intuicija bei mamos signalai/raginimai.

Atidžiai stebint kūdikį nesudėtingai atrandami dėsningumai, kurie mus išmoko žinoti, kada kūdikis nori. Pakanka kurį laiką stebėti, kaip kūdikis elgiasi šlapinantis, tuštinantis ir koks jos elgesys besiruošiant tam. Taip pat lengvai randamas šių gamtos reikalų ryšys su kitais kūdikio gyvenimo momentais: daugelis vaikučių tik pabudę iš miego nori „sysiu“ ir/ar „kaku“, taip pat didelė dalis prašosi ilgai netrukus po valgymo. Labai maži kūdikėliai tuštinasi žindymo metu, kuomet labai atsipalaiduoja ir nusiramina.

Kuomet tėvai tik pradeda stebėti savo mažylį, pirmiausia, kaip taisyklė, juos nustebina faktas, jog jis iš tiesų gali „prašytis“ ir išreiškia tai signalais. Nors kiekvienas vaikutis yra labai individualus, atrandami bendri dėsningumai signaluose bei kūno kalboje. Atkreipiu dėmesį į tai, kad šalia šių signalų kiekviena mama dažniausiai atranda dar individualių, nepaminėtų signalų. Natūrali higiena puiki komunikacijos mokykla bendraujant su vaikeliu, reikalaujanti tiesiog daugiau atidumo ir įsiklausymo.

*** *** ***

APIE SIGNALUS

Kūdikėlio signalai dažniausiai tokie:

• Kūnelio išrietimas, išsitiesimas;
• Spyris kojytėmis, abi sulenkiant ir staigiai ištiesiant. Toks spyris aiškiai skiriasi nuo įprastų pasispardymų;
• Veido grimasos (jos su laiku nesudėtingai atpažįstamos);
• Besikartojantis krūties paėmimas ir paleidimas žindymo metu;
• Įtempinėjami pilvelio raumenys;
• Žvilgsnis, primenantis vidinį susikoncertavimą, lyg stiklinis žvelgimas prieš save;
• Staigi ramybės būsena, aktyvumo sumažėjimas arba priešingai staigus energijos antplūdis (beje, kiek aš pastebėjau, mano dukrelei ramybės būsena būna jau proceso metu. Tokiu atveju svarbu nenugąsdinti vaiko, jo staigiai nečiupti, juk nieko baisaus nenutiko, „šlapias faktas“ ir tiek, mokykla mamai :) );
• Žvilgsnis, sukoncentruotas tiesiai į suaugusįjį;
• Pabudimas iš miego;
• Keli „pasysioti“ lašai ir toliau sekantis sulaikymas;

Vyresnis vaikelis „prašosi“ taip:

• Bežaidžiant vaikelis ima staiga zyzti, tampa irzlus, meta užsiėmimą, bando į save atkreipti dėmesį;
• Išsirietinėja rankose, o būdamas nešioklėje bando iš jos išsilaisvinti, lyg norėdamas išlipti, nerimsta;
• Gali laikytis už pilvelio ar genitalijų srities;
• Rausta ir steni (tai vienas aiškiausių signalų :) Atkreipiu dėmesį, jog tokiu atveju reikalas gali būti žaibiškai padarytas, tačiau mama neturi paniškai stverti vaiką ar šaukti „palauk!“ :) :) Vaikelis ramiai, lėtai paimamas, nuvelkamas rūbelis ir laikoma sakant „aaa“. Net jei pavėluota, siūloma vaikelį dar palaikyti ir pašnibždėti jam, dažnai reikalas būna ne iki galo išbaigtas (sakau iš savo patirties, žinoma, gali būti visaip). Be to, taip mamos skleidžiamas garsas susiejamas su veiksmu);
• Atropoja/ateina iki mamos, tūpia ar pasiprašo ant rankų, o jose sėdasi į įprastą jam tualeto pozą;
• „Bezdaliukų artilerija“ (o ypač jei jie, kaip aš pati sakau, su „kvapeliu“) - kaip taisyklė besiartinančio „kakio“ signalas;
• Mano dukrelė, kai nori „sysiu“ ar „kaku“, staiga bežaisdama ant grindų ar sėdėdama maitinimo kėdutėje, vienu metu prieš save į priekį ištiesia rankytes ir kojytes ir taip sėdėdama „zyzena“. Tai vienas iš aiškiausių jos signalų.
• Taip pat kaip signalą priimu, jei dukrelę staiga lyg supurto, dažniausiai tai būna „kakio“ signalas.

Beje, stiprus verksmas, rėkimas, šaukimas, kaip taisyklė nėra signalai. Sveikam vaikeliui tualeto reikalai neturi sukelti diskomforto. Įprastai, išskyrus viduriukų užkietėjimus ar dieglius, visas šitas reikalas atliekamas ramiai.

Jeigu vaikeliui siūloma „sysiu“ ar „kaku“, o jis iš tiesų to nenori, jis irgi tai aiškiai parodys: laikomas rankose suks i šoną galvytę, išsitiesinės rankose ir kitaip priešinsis. Vadinasi ne laiku. Didesni vaikučiai, žinoma, tiesiog atsikels nuo puoduko ir nueis sau.

Kalbant apie laiko intervalus, ritmą, t.y. kaip dažnai vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“, dažniausiai mamų tarpe pateikiama tokia informacija:

• 10-15 min po valgymo (labai mažyčiai kūdikėliai, kaip minėjau, ir valgymo metu);
• Kūdikių intervalai tarp „sysių“ svyruoja nuo 15 iki 30 min. Kiek vyresni vaikai gali prašytis intervaluose nuo 30 min. iki 1 val. ar daugiau. Taigi, kuo vaikelis didesnis, tuo intervalai dažniausiai ilgėja, juk kartu su mažyliu auga ir šlapimo pūslė;
• Po miego (tiek nakties, tiek dienos) „sysiu“ nori visi mažyliai, tik vieni tai nori daryti iš karto, kiti gi po keleto minučių;
• Iki pietų meto vaikai „sysioja“ dažniau nei popiet;
• Kalbant apie „kakį“ – daug individualios informacijos. Vienos mamos žino, jog vaikelis tuštinasi 1-2 kartus dienoje, dažniausiai ryte, kiti gi priešingai - popiet.... Kūdikėliai iki 2-3 mėn. labai dažnai „pakakina“ žįsdami krūtį. Taigi, tai iš tiesų labai individualu ir kinta vaikeliui augant.

Neatskiriama nuo laiko pojūčio yra mamos intuicija. Apie ją rašiau atskirą straipsnelį. Intuiciją pavadinčiau visa apjungiančiu elementu. Tai iš tiesų didelė jėga, stebuklinga gamtos dovana, belieka tik į ją įsiklausyti, o rezultatai kalbės patys už save.

Natūralioje higienoje, kaip komunikacijos dalis, svarbūs yra ir mamos signalai, šnabždėjimas. Kuomet vaikelis daro „sysiu“ ar „kaku“, mamos intuityviai kartu „steni“ ar „sysioja“ :), t.y. sako „sss“, „sisisi“, „aaa“, „eee“ ir pan. Tai sakyčiau būtini signalai, taip vaikelis mokosi suprasti, jog mama siūlo ar prašo. Mano mažylė ne retai, nors ir įsijautusi į įdomų užsiėmimą ar būdama svečiuose, pamiršta apie tualeto reikalus net iki 2 val. Tuomet aš pasodinu ją ant puoduko ir pasiūlau šnabždėdama. Ilgai laukti netenka. Bet... būna ir tokių situacijų, kad ta vykdyta veikla būna tokia įdomi, jog ir po dviejų valandų pertraukos bandoma lipti nuo puodo net nepabandžius padaryti. Tokiu atveju suprasdama, kad tai tik kaprizas dėl norimos veiklos, tą veiklą pritraukiu prie puoduko - tuomet ramiai viskas padaroma. Tačiau nežinau, kaip tai vertinti, teisingai elgiuosi ar ne. Na, bet mažylė rami ir reaguoja į mano veiksmus taikiai, mūsų komunikacija nepašlijo, taigi kol kas tokiais atvejais nieko ir nekeičiu.

Mažyčiai kūdikėliai kaip mamos signalą/siūlymą priima jų nugarėlės atrėmimą į mamos pilvą, laikant tuštinimuisi patogioje pozoje. Tai kartu padeda ir lengviau įtempti pilvelio raumenis bei taip išsituštinti (pamenate pirmame straipsnelyje rašiau apie lotoso pozą ankstyvoje kūdikystėje? Laikant joje vaikelis taip pat atsiremia nugara į mamą).
Esu skaičiusi, kad kai kuriose gentyse mamos, laikydamos mažylius nugaryte atremtus į savo pilvą, dar lengvai ir švelniai pučia jiems į pakaušį, lyg nuramindamos. Tai irgi su laiku gali tapti puikiu signalu.
Kai kurie mažyliai kaip signalą suvokia, kai imama juos iki pusės nurenginėti. Tuomet jie jau savotiškai pasiruošia, o mamai sužnibždėjus, ledai ir pajuda :) Štai ir padaryta :)

Jau kartą viename straipsnyje minėjau natūralios higienos susiejimą su gestų kalba (babysign). Esu skaičiusi apie tai, jog mamos taiko šį metodą ir vaikai mielai priima šį gestą-signalą-ženklą, reiškiantį tualeto reikalus (aš pati to gesto nežinau, bent internetas, manau, padės besidomintiems). Toks metodas gali būti taikomas nuo 8 mėn. bei labai pagelbėti, juk mums įprasta komunikacija su vaikeliu kaip taisyklė prasideda nuo 16 – 18 mėn. Na, o dėka natūraliosios higienos mamos turi unikalią galimybę susikalbėti su vaikeliu jau nuo pat gimimo... ar gi ne nuostabu?

Nuotrauka iš: sewliberated.typepad.com

Apie intuiciją

Rašydama šį, kaip pati pradedu pastebėti, jau ne visai dienoraštį, labai noriu tiems, kam natūralioji kūdikių higiena kelia susidomėjimą, perteikti mano šokias tokias praktines žinias bei turimą informaciją, kuri galėtų pagelbėti atsakymų ieškantiems tėvams. Mėginsiu kiek įmanoma suprantamiau sudėlioti mozaikos detales ir įtikinti :), jog tai iš tiesų paprasčiau nei kužda stereotipai ar baimės, ir kad tai gali duoti daug daugiau nei tik higieną. Bent man higiena nėra ta varomoji jėga, kuri skatina tapti supratingesne mama. Taip gyvenu ir elgiuosi tiesiog intuityviai.

Būtent intuicija yra pagrindinis mano pagalbininkas. Kiek teko girdėti ar skaityti, taip dažniausiai būna ir kitoms mamoms (ar tėčiams). Patarimas: jau ne kartą esu suklydusi ir nepasiūliusi mažylei „ssss“ ar „aaa“ laiku, nes nepaklausiau savo nuojautos.

Jeigu atrodytų nežinia dėl ko į galvą šauna staigi ir aiški mintis, jog galbūt Jūsų mažylis nori nusilengvinti, patikėkite savimi ir pasiūlykite jam tai. Nesakau, kad nutinka nuolat būtent taip, bet dažnai. Be to, su laiku ateina tiesiog kažkoks lyg žinojimas, jog vaikelis nori. Bet tas žinojimas vėlgi, sakyčiau, intuityvus. Man sunku pasakyti, ar tai ateina dėka tos pačios intuicijos, ar tiesiog laiko nuojauta, kad jau praėjo tam tikras laiko tarpas ir mažylis vėl nori „sysiu“ ar „kaku“. Bet išmokau save girdėti. Skeptikams atsakau – taip, būna visko :) Kartais aplinkos trikdžiuose paskendusi mama ima ir prašauna :) Mano dukrelė tada aiškiai parodo - „mama, aš visai nenoriu“, tiesiog ima keltis nuo puodo, taip kaip sugeba (juk dar nevaikšto). Aš jos tiesiog atsiprašau ir pasakau: „kai norėsi, pasakyk mamai“. O kai būdavo visai mažutė ir aš laikydavau ją virš kriauklės lotoso pozoje, tuomet tokiu „nepataikytu“ atveju ji tiesdavo kojas ir suzyzdavo, suprask – nenori. TAČIAU, nieko blogo apsigauti ir švelniai pasiūlyti. Taip lavinama nuojauta ir bendravimas su vaikeliu. Juk tai komunikacija, vaikelis labai aiškiai pasakys, jog ne laikas.

Taigi, savotiški signalai intuicijos lygmenyje būtų:

• Ateina staigi ir aiški mintis, jog vaikelis nori „sysiu“ ar „kaku“ arba kyla klausimas „ar jis nenori „sysiu/kaku“?
• Laikant vaikelį staiga pajuntate drėgmę, šilumos jausmą ant savo kūno, lyg mažylis būtų Jus „papuošęs“. (Tai dažnas aiškus signalas, pasiūlykite kol nepapuošė ;) Tik nepasiduokite, žinoma, paniškai baimei būti „apsysiotai“, tuomet tai taps ne signalu, o baime. Nepamirškite, jog tokie reti „nepataikymai“ lengvai išskalbiami ir išdžiovinami, drąsiai mokykitės).
• Staiga pajuntate tiesioginio kontakto su vaikeliu poreikį, norite jį paimti, nors esate labai įnikusi į pašalinę veiklą ar darbą.

Ką apie intuiciją rašo Ingrid Bauer („Diaper free“)?

Man labiausiai įsiminė tezė, jog intuicija auga, jeigu ja naudojamasi. Kiekvienas truputį padirbėjęs gali ją išlavinti. Juk intuicija, kaip kūdikis – ji neužauga per sekundės dalį, bet palaipsniui, jeigu tam sudaromos palankios sąlygos. Mokydamiesi jausti save, savo kūdikį bei didžiulį pasaulį, tampame stipresniais bei gražesniais savo dvasia.

SVARBU: pakartotinai noriu pabrėžti, jog natūrali higiena negali virsti baiminga kova su „šlapiais faktais“. Jeigu bijosite „prašauti“ ar „nepagauti“, jausitės susirūpinusi, nerami, tai pajus ir mažylis. Vaikai nemėgsta griežtos kontrolės bei grubaus įsimaišymo, tuomet jie ima priešintis net tuomet, kai nori nusilengvinti. Vaikelio protestas gali tapti ta nelemta nusivylimo natūralia higiena priežastimi. Vaikai tiesiog nuostabūs sutvėrimai bei labai atviri, momentaliai parodo, kas nepatinka ar ne vietoje ir ne laiku. Reaguokite į tai, taip nenuklysite nuo teisingo kelio. Prievarta ir baimė – klaidinga strategija. Tiesiog įsiklausykite į intuiciją ir tobulinkite ją. Mamos intuicija remiasi tik meile, čia negali būti baimės dėl šlapios lovos ar kilimo (lovą tiesiog užklokite tinkamai, pvz. vilnos pledu, jis nepraleis drėgmės, o kilimas puikiai išsivalys šiltu muilinu vandeniu, arba laikinai jį tiesiog suvyniokite, ir dulkių bus mažiau). Jeigu gyvensite baimėje, jog namai turi tik blizgėti, būti nepriekaištingai sterilūs ir švarūs, tai tuomet ar apskirtai sugebate sukurti laisvą ir laimingą aplinką vaikeliui?
Tikiu, girdėtas bus posakis, jog vaikai būna dviejų tipų - švarūs ir laimingi.

Nuotrauka iš: www.babiestoday.com

Pradžių pradžia

Prieš gimstant dukrelei kruopščiai paruošiau vystyklų kraitelį. Maniau, jog vystymas pats teisingiausias, ir sakiau sau, jog vienkartinės sauskelnės bus reto naudojimo daiktas. Po pirmų dviejų savaičių kruopštaus vystymo ir skalbimo – pavargome... Vis sukau galvą, kaip augino mamos ir močiutės – kūdikiai nuolat šlapinasi, o mama nespėja suktis. Tuomet nuovargio vedami nakčiai užvilkome vienkartines... Negalėjau patikėti, jog ties tuo viskas gali ir baigtis.

Dienomis ir toliau kruopščiai vysčiau. Tikėjau ir tikiu, kūdikio užpakaliukas turi žinoti, kas tai yra šlapia, tačiau mane anuomet vis graužė nuojauta, jog kažką darau ne visai taip.

Kadangi mano mažylė ilgoką laiko tarpą turėjo bėdų su pilveliu, vis palaikydavai ją virš kriauklės lotoso pozoje, atrėmusi jos nugarytę į savo pilvą. Taip mažylei ilgai nelaukus pavykdavo išsituštinti ir skausmai liaudavosi. Man šis kūdikio laikymas lotosiuke buvo iš tiesų didžiulė pagalba. Taip ir augome po truputį: naktimis vienkartinės sauskelnės, dienomis – vystyklai ir, jei reikėdavo, vienkartinės sauskelnės, na o „kakutis“ dažniausiai su lotoso pagalba. Nuojauta kuždėdavo man, jog mažoji ima tą lotoso pozą suprasti kaip signalą. Neretai be „kakučio“ ar vietoje jo mažoji padarydavo „sysiuką“.

Taip mąstant ir tyrinėjant savo stebėjimus sulaukiau pagalbos! Dėka vieno puikaus žmogaus į mano rankas pakliuvo Ingrid Bauer knygos „Diaper free“ vertimas į rusų kalbą. Supratau, kad būtent to ir laukiau. Šioje knygoje perskaičiau tai, ką intuityviai lyg ir suvokiau, bet nežinojau, kas tai ir „su kuom valgoma“. Ši knyga sudėjo taškus ant „i“ ir suteikė vidinės ramybės bei pasitikėjimo, kurį praradau tiesiog dėl žinių trūkumo.

Dabar begalės džiaugsmo suteikia tai, jog matau, kad galiu suprasti dukrelę, o ji – supranta mane. Mūsų bendravimas mokantis natūralios higienos tapo tokiu natūraliu ir neįkyriu, jis tiesiog yra šalia mūsų ir mums padeda gyventi paprasčiau. Be to, kad atpažįstu dukrelės signalus, kai ji nori TO, išmokau intuityviai nujausti, kad mažylei manęs reikia. Tai nuostabus jausmas!

Deja, dauguma vakarietiškos kultūros medikų teigia, jog vaikai nesugeba kontroliuoti tuštinimosi ir šlapinimosi raumenų iki 2-3 metų, ir neva visai tai daro „nė nemirktelėję“. Gamintojai savo ruožtu trinas rankas ir išleidžia į rinką vis didesnius vienkartinių sauskelnių dydžius. Rezultatas: vaikai mokomi suvokti sauskelnes kaip tualetą bei ilgai nesupranta ryšio tarp „sysiu“ ir „šlapia“, o pradėjus pratinti prie puoduko dažnai sutelkiama daug jėgų atpratinti nuo to, kas per 2 „pampersinio“ gyvenimo metus tapo įprasta. Kalbu apie dažniausius, standartinius atvejus, žinoma, būna išimčių ir įvairių variantų. Bet ar esate tikri, jog Jūsų atvejis bus tas išimtinis?

Taigi, labai noriu atkreipti dėmesį į tai, jog kiekvienas sveikas mažylis puikiai suvokia savo fiziologiją ir geba išmokti atitinkamai reaguoti. Jeigu tuo netikite, atlikite paprastą bandymą – nuvilkite mažyliui sauskelnes ar vystyklą ir stebėkite jo elgesį, kai jis šlapinsis ir kaip jis elgiasi iki to. Be abejonės įsitikinsite, jog šis mažas Dievo kūrinys tikrai suvokia, kas su jo kūneliu vyksta ir tuo metu yra susitelkęs ties tuo. Jis parodo tai visais jam įmanomais būdais. Išmokite stebėti ir suprasti! Tėvų abejingumas ir nesidomėjimas gali tapti priežastimi, dėl ko vieną dieną mažylis nustos Jums bandęs sakyti, jog tuoj darys TAI.

Nepamirškime, jog vienkartines sauskelnes sugalvojo suaugę suaugusiems, t.y. jų patogumui. Užvilkę kūdikiui tokias kelnaites, blokuojate savo pačių suvokimą apie mažylio fiziologiją, o svarbiausiu čia tampa siekis išlaikyti vaikelio rūbelius švariais, o užpakaliuką sausą. Beje, švara – ginčytinas aspektas. Kadangi vienu metu gana intensyviai naudojau vienkartines sauskelnes, galiu palyginti ir teigti, jog būdavo nemaža darbelio sutvarkyti „prikakotame pamperse“ išsivoliojusį „šikniuką“. Ką jau kalbėti apie tai, jog esant didesniam kiekiui „kakių“ vienkartinės sauskelnės tiesiog neatlaikydavo, jeigu gumelės ties šlaunimis ir atlikdavo savo funkciją bei sulaikydavo „laviną“, tai ties nugara viskas laisvai išplaukdavo ir išsitepdavo kiaurai. Iš tiesų, man daug mieliau savo mažylę palaikyti ir pašnibždėti jai „aaa“ ar „kaku kaku“ ir pasidžiaugti abipusiu supratimu.

Ir dar, natūrali kūdikių higiena – jokia naujovė ar mada. Ji buvo ir yra visame pasaulyje nuo pradžių pradžios, kaip natūralus kūdikio poreikio tuštintis suvokimas bei tenkinimas. Tačiau mūsų skubanti civilizacija tai nepagrįstai užgožė. Galbūt todėl apklausos ir rodo, jog daugeliui kūdikis asocijuojasi su tokiomis būtinomis sąlygomis kaip „krūtis + sauskelnės“.

Nuotrauka iš: organicbabyproducts101.com

Įžanginis žodis

Mamų kalba galėčiau save pavadinti „gaudančia“. Tik vadinu šiuo žodeliu ne namuose krentančius daiktus ar vaiką, ir ne apie nuo neišmiegotos naktelės kartais griuvinėjančią mamą. Mėginsiu papasakoti, kaip „beprotiškai fantastiškai“ besisukančiame pasaulyje galima išmokti atidžiau įsiklausyti į kūdikį, suprasti jo poreikius bei kūno kalbą. Juk kūdikis bendrauja ne vien ūgtelėjęs, jis išreiškia žymiai daugiau ir žymiai anksčiau nei mes tai sugebame suvokti.

Suprantamiau tariant – kalbėsiu, kaip nuo vaikelio gimimo gali būti „gaudomi“ „sysiukai“ ir „kakiukai“, t.y. kaip kiek įmanoma anksčiau vaikelis būtų pratinamas prie natūralios higienos, prie „darymo“ ne į vystyklus/sauskelnes. Ties šia vieta skeptikai, žinoma, gali šaipytis, jog pažinimą, įsiklausymą palyginau su higienos reikalais, ir jog vos gimęs kūdikis gali šlapintis ne į vystyklus/sauskelnes. Nenustebsiu šia dvejone. Juk neva įprasta ir paprasčiau dabar yra kitaip – „šmakšt“ į vienkartines sauskelnes ir krypuok. Ar iš tiesų tai paprasčiau? Tik apie tai bus atskiras skyrelis.

Kiekvienas, turintis mažytį mylimą džiaugsmą namie, žino, ir tikrai yra patyręs, jog kokiu būdu su šiuo kasdienybės elementu „bekovotum“ – jis lieka neišvengiamas ir būtinai per kažką „šlapiai kerta“. Tai gali būti Jūsų piniginė, Jūsų miegas, o gal tiesiog laikas ar kita materiali-nemateriali energija. Kaip, kas ir su kuo bus derinama – valia kiekvieno pagal asmeninius prioritetus ir, be abejonės, galimybes, norus bei tikslus. Tik jau nuo pat pradžių noriu pabrėžti, jog „gaudoma“ yra tik pradžioje ir taip mokomasi suprasti tuos signalus, kuriuos vaikelis rodo. Tai pabrėžiu tiems, kurių vaizduotėje iškilo mama vis terorizuojanti vaiką „sysioti“ ar lakstanti paskui ūgtelėjusi vaikelį su naktipuodžiu rankoje. Vėliau gi visa tai perauga į puikų bendravimą, kuomet vaikelis jau aiškiau įvardija, kad nori nusilengvinti. Ir visai greitai ateina Jūsų įdirbio rezultatas, kuomet mažylis aiškiai pasiprašo. Ir nuo tada jau tikrai nebereikės pirkti sauskelnių ar skalbti vystyklų. Jau vien nuo šios minties galėtų atsirasti paspirtis mokyti vaikelį ir mokytis pačiai kontroliuoti šią natūraliąją higieną.

Dar, beje, kilo ir tokia mintis, jog nekalbantį mažylį galima išmokyti gesto, reiškiančio „sysiu/kaku“ ir su juo susieti natūralios higienos reikalus. Tie kas žino, kas tai yra girdinčių vaikelių gestų kalba „babysign“, supras apie ką aš. Apie tai pasauliniame voratinklyje daug informacijos. Yra ir Lietuvoje to mokančių žmonių. Pasidomėkite, tikiu ir žinau, kad tai gali dar labiau supaprastinti mokymąsi bei suteikti žaismingumo augančio mažylio ir mūsų pačių gyvenime. Tai lyg kūrybinis pasiūlymas susidomėjusiems.

Nesu natūralios higienos meno ekspertė, nei, deja, žinovė, galinti profesionaliai išdėstyti visus vingrius. Gimus dukrelei tapau sau pačiai nauju žmogumi, tapau mama ir pati augu kartu su dukrele, įgyju patirtį, džiaugiuosi pirmaisiais pasiekimais, rezultatais – tiek dukrelės, tiek mano pačios. Mokymasis natūralios higienos – tai viena komunikacijos su vaikeliu rūšių. Kaip bebūtų keista, tačiau tai iš tiesų puikus bendravimo su vaikeliu „treniruoklis“. Svarbu žinoti, dėl ko tai daroma ir ką tai duoda. Kadangi esu dėmesinga kiekvienai natūralios vaikų higienos informacijai, pasidalinsiu tuo, kas man žinoma. Mėginsiu sudėlioti mozaiką tiems, kam įdomu.

Paskatinta judėjimo „Mano vystyklai“ iniciatorės, Barboros mamos – Astos – ėmiausi rašyti apie tai, kaip ši kasdieninė higiena atrodo mūsų šeimos gyvenime, mūsų namuose ir jų ribų. Čia pat atvirai pasisakau, jog, deja, nesu iki galo įvaldžiusi šio meno – jį mielai derinu su vystyklų bei (deja) kartais vienkartinių sauskelnių naudojimu, kai man reikia kažkur toli išjudėti, o už lango šaltoka (Keliones taip mėgstame!). Na, tai lyg dėl viso pikto ar kai žinau, jog galimybių pasinaudoti šiomis natūraliomis žiniomis nebus. Tiesa, man taip pat, deja, gaila, jog kai kurie etapai greitai praėjo deramai jų neįsisavinus. Dukrelė auga ir jų negrąžinsiu atgal, bet, kaip pati sau sakau - bus proga tobuliau išmokti su kitu vaikeliu ateityje ir apie tai papasakoti kitiems. Ir dar – pradėjusi rašyti savo dienoraštį, susiėmiau silpnose vietose ir pamačiau, kad viskas visgi dar paprasčiau nei maniau. Matau, jog mes su mano dukrele turime krūvą galimybių pažengti į priekį ir mesti lauk tas niekingas baimes dėl ilgesnių ar trumpesnių kelionių bei naktinio miegelio. Pastarasis jau be jokiu rūpesčių išmiegamas sausai ir be vienkartiniu sauskelnių (!). Bet ir čia bus atskiros, išsamesnės temos.

Kodėl prabilau apie praeitus etapus ir kodėl man jų gaila? Viskas dėl to, kad padariau klaidų sugadinusių mano pasitikėjimą savimi pirmosiomis dukrelės gyvenimo dienomis. Tai ką darau dabar, galėjau daryti nuo pat pradžių teisingai, tuomet pasaulį teršiančių ir mūsų jutimus bukinančių vienkartinių sauskelnių į namus nebūčiau net įsinešusi. Nuo pradžių pradžios turėčiau puikų arsenalą poreikius atitinkančių daugkartinių sauskelnių, įklotų, taip nebaisu niekur išjudėti, jei bijoma to "maža kas". Reikia tik būti tinkamai pasiruošus (tai puikiai nupasakoja Astos dienoraštis „Mano vystyklai“ , tačiau apie tai tarstelėsiu žodelį savo dienoraščio skyreliuose ir aš).

Tikrai žinau, jog yra mamų visur ir visada „gaudančių“, arba „gaudančių“ ir naudojančių tik daugkartines sauskelnes/vystyklus, tačiau vienkartines niekada ar beveik niekada. Tikiuosi labai, jog bus ir jų pasisakymų. Gal taip bus drąsiau pradėti kitoms įtikėti, jog visa tai visiškai įgyvendinama. Juk dažniausiai paprasta tai, kas natūralu. O kad tai elementaru – nesakau. Žinių, supratingumo bei atidumo reikės. Tačiau visa tai iš tiesų nėra sudėtingiau nei to paties mokyti jau ūgtelėjusį vaikelį iki tol gyvenusį tik „pampersinį gyvenimą“. Laikas vaikeliui suvokti natūraliąją higieną vis tiek ateis. Kodėl nepradėti anksčiau?! O gal tai ne anksčiau, o tiesiog laiku?

Mano dukrelei Paulinai po kelių dienų bus dešimt mėnesių ir mes natūralios higienos šalininkės, mums abiems tai patinka. Čia pateiksiu paprastą, na tarkime, pastarosios savaitės realybę (tiems, kam kilo klausimas, kaip taip gyventi?) – išskalbti keli šlapi vystyklai ir sunaudotos vos kelios vienkartinės sauskelnės (šalta šiemet žiemužė!), namai pilni geros energijos, čia gyvenimas sukasi savu ritmu kaip visada, kylantys reikalai taip pat nenukenčia, draugams visada atviros durys pasibūti kartu, randu laiko dukrai ir žaislą pasiūti, numegzti ar nuvelti, na, o kad ir įvykęs „šlapias faktas“ vis tiek mums neužtemdo saulėtos nuotaikos, juk taip mažasis užpakaliukas irgi mokosi suvokti, kas tai yra „šlapias jausmas“ ir greitai praneša apie tai mamai.

Yra labai daug priežasčių, dėl kurių taip gyvenu. Viliuosi - gal tai taps priežastimis ir kitiems. Šiame dienoraštyje kviečiu mamytes ir tėvelius pažvelgti į kūdikio natūraliąją higieną kitaip, atrasti, kas pamiršta – pagvildensiu tai ir linksmai, ir rimtai.

Užbaigdama savo įžanginį žodį, siūlau pažiūrėti ir paklausyti vienos linksmos mamos iš JAV, dainuojančios apie bendravimą pasitelkus natūraliąją higieną (angl. EC - elimination communication).